Mikelandželo Buonaročio (1475–1564) korespondencija ir poezija, saugoma tokiuose archyvuose kaip Casa Buonarroti Florencijoje bei Vatikano biblioteka (pvz., rankraštis Vat. lat. 3211), yra neįkainojamas dokumentų rinkinys, leidžiantis pažvelgti už oficialiosios Renesanso istorijos fasado. Šiuose laiškuose ir sonetuose užfiksuoti ne tik jo meniniai ieškojimai, bet ir įtempti, dažnai konfliktiški santykiai su institucine Bažnyčios valdžia. Šis dokumentinis palikimas atskleidžia genialaus menininko vidinę kovą tarp kūrybos laisvės ir popiežių bei kurijos keliamų politinių bei finansinių reikalavimų.
Skirtingai nei oficialūs užsakymai ar išbaigti meno kūriniai, šie tekstai yra „nuogas“ menininko liudijimas. Juose randami laiškai popiežiams, asmeniniai užrašai ir skundai, susiję su didžiausiais amžiaus projektais – nuo Šv. Petro bazilikos statybų iki tragiškojo popiežiaus Julijaus II kapo kūrimo.
Šv. Petro bazilika: Architektūra kaip įkalinimas
Didelė dalis vėlyvųjų laiškų yra susijusi su laikotarpiu, kai Mikelandželas buvo paskirtas vyriausiuoju Šv. Petro bazilikos architektu. Dokumentai atskleidžia, kad menininkas šias pareigas priėmė ne kaip garbę, o kaip „bausmę“ ir sunkią naštą Dievo akivaizdoje.
Mikelandželas nuolat kovojo su statybų valdyba (Fabbrica di San Pietro). Jis fiksavo korupcijos atvejus ir dirbo nuolatinėje intrigų bei šmeižto apsuptyje, laiškuose neretai vadindamas popiežiaus aplinkos biurokratus neišmanėliais, trukdančiais darbui.
„Kapo tragedija“ ir teisinis spaudimas
Mikelandželo korespondencija yra pagrindinis šaltinis, nušviečiantis vadinamąją „Kapo tragediją“. Popiežius Julijus II užsakė Mikelandželui sukurti grandiozinį mauzoliejų, tačiau vėliau finansavimą nutraukė. Po popiežiaus mirties jo giminaičiai (della Rovere šeima) dešimtmečius persekiojo Mikelandželą, kaltindami jį lėšų pasisavinimu. Išlikę laiškai rodo desperatišką menininko būseną: jis jaučiasi esantis įkaitas, kurį galingos giminės spaudžia grasindamos teismais, jei jis neužbaigs projekto, kuriam nebeturi nei fizinių jėgų, nei išteklių.
Tamsioji Renesanso pusė
Šiuose dokumentuose matome Mikelandželą ne kaip triumfuojantį dieviškąjį kūrėją (Il Divino), o kaip žmogų, palūžusį po institucine prievarta. Jo asmeniniai tekstai atskleidžia:
- Fizinį išsekimą: Nusiskundimai dėl sveikatos, prarastos regos ir iškrypusio kūno tapant Siksto koplyčią.
- Politinį nusivylimą: Užuominos apie tai, kaip menas tampa įrankiu popiežių ambicijoms tenkinti.
- Vienatvę: Laiškuose artimiesiems jis prisipažįsta neturintis draugų ir gyvenantis nuolatinėje baimėje dėl savo ateities.
Tai priminimas, kad didieji Vatikano meno šedevrai gimė ne tik iš įkvėpimo, bet ir iš skausmingos kovos.
Fragmentai iš Mikelandželo laiškų ir poezijos
1. Laiškas apie pabėgimą iš Romos (Konfliktas su Julijumi II)
Data: 1506 m. gegužė
Kontekstas: Popiežius Julijus II atsisakė sumokėti už marmurą ir užtrenkė duris Mikelandželui. Menininkas, įsižeidęs ir bijodamas dėl savo laisvės, pabėgo į Florenciją.
Laiškas Giuliano da Sangallo:
„Giuliano, aš sužinojau iš tavo laiško, kad popiežius pyksta dėl mano išvykimo… Kalbant apie mano pasitraukimą, tiesa yra tokia: Šventąjį Šeštadienį aš girdėjau, kaip popiežius prie stalo […] sakė, kad jis daugiau neišleis nė vieno bajoko nei akmenims, nei akmenims tašyti. […] Tada aš grįžau pirmadienį… ir buvau išvytas lauk. Tas, kuris mane išvijo, pasakė, kad tokį turi įsakymą. Todėl aš tariau sau: jei aš pasiliksiu Romoje, mano kapas bus pastatytas anksčiau nei popiežiaus. Dėl šios priežasties aš išvykau.“
2. „Kankinio“ sonetas (Dirbant Siksto koplyčioje)
Data: Apie 1509–1512 m.
Kontekstas: Popiežius privertė skulptorių tapyti lubas. Eilėraštyje draugui Giovanni da Pistoia jis ironiškai aprašo savo fizines kančias, šalia rankraštyje nupiešdamas save baisiai susirietusį.
Eilėraštis (fragmentas):
„Nuo šio kankinimo man jau užaugo gūžys, / Kaip katėms Lombardijoje nuo nešvaraus vandens…
Mano pilvas priaugo prie smakro, / O barzda užsirietė į dangų. […]
Mano krūtinė tapo kaip harpijos, / O teptukas virš manęs visą laiką varva, / Paversdamas mano veidą turtingomis grindimis.
Mano klubai susmuko į pilvą, […] Aš esu įsitempęs kaip siriškas lankas.
Giovanni, gink mano mirusį meną ir mano garbę, / Nes aš esu ne vietoje ir aš – ne tapytojas.“
3. Laiškas apie „Kapo tragediją“
Data: 1542 m. spalis
Kontekstas: Mikelandželas 40 metų buvo persekiojamas dėl popiežiaus Julijaus II kapo užbaigimo. Šiame laiške (adresuotame anoniminiam monsinjorui arba Luigi del Riccio) matome menininko palūžimą.
„Aš matau, kad man atėjo galas… Aš esu senas, bejėgis ir surakintas sutartimis. Dėl meilės, kurią jaučiau popiežiams, aš praradau visą savo jaunystę… Geriau aš būčiau gaminęs sierą ir degtukus jaunystėje, nei tarnavęs šiems žmonėms! Tada aš bent jau būčiau gyvenęs ramiai. […] Aš esu įkalintas šioje sutartyje. […] Aš tapau tarsi tas, kuris kovoja su žiurkėmis.“
4. Eilėraštis, smerkiantis Romos korupciją
Data: Apie 1512 m.
Kontekstas: Mikelandželas smerkia Vatikano karingumą (sonetas Qua si fa elmi di calici e spade).
„Čia (Romoje) iš taurių jie daro šalmus ir kardus, / Ir Kristaus kraują jie parduoda saujomis.
Kryžius ir erškėčiai čia tampa ietimis ir skydais…
Tegul jis nebegrįžta į šį pasaulį, / Nes čia Jo kraujas kiltų iki pat žvaigždžių…
Jei popiežius yra tas, kuris atima raktus (nuo dangaus), / Tai kas gi mums lieka, jei ne tamsa?“
5. Laiškas tėvui: Skurdas tarp aukso
Data: 1509 m.
Kontekstas: Nors dirbo popiežiui, Mikelandželas dažnai neturėjo grynųjų pinigų.
„Tėve, aš gyvenu čia (Romoje) jausdamas didelį nerimą ir didžiausią fizinį išsekimą. Aš neturiu draugų ir man jų nereikia… Aš neturiu nė grašio, negaliu nieko nusipirkti, valgau tik tiek, kad nemirčiau badu. Rūpinkis savimi ir nesijaudink dėl manęs, nes Dievas man padės, net jei popiežius nepadeda.“
6. Konfliktas su popiežiumi Julijumi II (Fizinis smurtas)
Kontekstas: Ascanio Condivi (Mikelandželo mokinys ir biografas) užrašė liudijimą apie atvejį, kai popiežius prarado kantrybę.
„Vieną dieną… popiežius supyko ir paklausė: „Kada gi bus baigta koplyčia?!“ Mikelandželas atsakė kaip įprastai: „Kai galėsiu.“ Tada popiežius, pagautas įtūžio, trenkė jam lazda per pečius rėkdamas: „Kai galėsiu! Kai galėsiu!“ Mikelandželas grįžo namo ir iš karto pradėjo krautis daiktus…“