Meilė nuo seno suvokiama kaip viena iš pagrindinių jėgų, galinčių daryti įtaką žmonių tarpusavio ryšiams ir pasaulio supratimui. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad šis jausmas kilo iš dieviškojo šaltinio, todėl stengėsi pagerbti dangiškus globėjus, galinčius skatinti santarvę. Mitologijoje rasime daugybę būtybių, kurių užduotis – palaikyti žmogiškąsias aistras, formuoti jautrumo ir atsidavimo vertybes. Religiniai tekstai rodo, kad žmonės mėgino perprasti meilės esmę ieškodami paaiškinimų dievybėse, kurios savo istorijomis perteikdavo ne vien džiaugsmą, bet ir pavojus, slypinčius aistringuose jausmuose.
Senovės Graikijoje itin ryški vieta teko Afroditės gerbimui. Ji įkūnijo ne vien geidulingą potraukį, bet ir švelnumą, kurio troško tiek valdovai, tiek paprasti žmonės. Legendos mini, kad jūros putoje gimusi deivė valdė žmogaus širdies užuomazgas, skatino kūrybinį polėkį ir malonumą. Kartu minėtinas Erosas, vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis su lanku. Jo paleista strėlė galėjo sužadinti nevaldomą aistrą, dėl kurios užsimegzdavo didingiausios istorijos apie ištikimą meilę arba skaudžią neištikimybę.
Romėnų kultūroje Afroritės atitikmuo buvo Venera. Ji užėmė reikšmingą vietą tarp dievų, nes skatino žmonių ryšius, santuoką ir šeimos tradicijas. Mitai rodo, kad Veneros palankumas galėjo atvesti į naujų gyvybių pradžią, tad jos šventės dažnai sutapdavo su pavasario pabudimu. Kitas svarbus romėnų meilės simbolis – Kupidonas, neretai vaizduojamas kaip mažas, išdykęs angeliukas. Jo žaismingumas buvo susijęs su netikėtumais, kuriuos atneša užklupę jausmai.
Šiaurės šalių pasakojimuose Freya minėta kaip dangiško grožio ir išskirtinio patrauklumo deivė. Ji globojo ne vien meilę, bet ir gebėjo keistis, gindama savo žemes nuo svetimų kraštų įsibrovėlių. Dėl to ji dažnai siejama su stebuklingais amuletais, žadinančiais romantišką potraukį, o kartais prižiūrinčiais karingas aistras. Egipto mitologijoje Hathor vaizduojama kaip džiaugsmo ir moteriškumo reiškėja. Jos švenčių metu būdavo rengiamos iškilios puotos, akcentuojančios darnos ir pasidalijimo laimę.
Indų tradicijoje svarbų vaidmenį atlieka Kama, vaizduojamas su gėlėmis papuoštu lanku. Jo strėlės sukeldavo žavesį ir potraukio virpesius, tarsi žadindamos kūrybinį polėkį. Daug istorijų rodo, kad jis galėjo sukelti meilę net dievų pasaulyje, tad žmonės jį minėdavo, tikėdamiesi aistros suklestėjimo. Kitos rytų religijos pateikia skirtingus meilės įsikūnijimus, kartais pabrėždamos atsidavimo elementą, kuris sieja mylinčią sielą su kosmosu. Tai atsiskleidžia meditacijose, dainose, mituose, kuriuose susipina žmogiškoji patirtis ir antgamtinis pradas.
Kai kurioms kultūroms meilės dievybės padėjo ne vien individualiuose santykiuose, bet ir didesnėse bendruomenėse. Ritualai, kuriuose siekiama atkreipti širdies troškimus į visuotinę gerovę, rodo, kad asmens laimė glaudžiai susijusi su platesniu pasaulio kontekstu. Todėl daugelio tautų apeigose buvo aukojamos dovanos ar vykdomos procesijos, kviečiančios bendrą santarvės būseną. Meilės dievų kultas neretai apėmė dainavimą, šokius, įvairius performansus, kurių tikslas – sužadinti gyvybingą energiją ir dalytis ja su aplinkiniais.
Dabartiniais laikais mitiniai pasakojimai tarnauja kaip svarbi istorijos, kultūros ir dvasinio paveldo dalis. Žmonės prisimena senovės tradicijas norėdami suprasti, kodėl vieno ar kito tikėjimo skleidžiami meilės idealai išlieka tokie artimi. Šiandienos pasaulyje, kuriame spartūs socialiniai pokyčiai dažnai veda prie bendruomeniškumo stokos, senieji dievų paveikslai gali suteikti įkvėpimą kurti tvirtus ryšius. Kai kam tai tampa dvasiniu kelrodžiu, nurodančiu, jog meilė nėra vien romantiška svajonė, bet ir esminė jėga, galinti praskaidrinti gyvenimą. Toks universalus požiūris stebimas įvairiose religijose ir padeda žmonėms atrasti bendrą vertybę – rūpestį vieni kitais.
• Inanna – senovės Mesopotamijos deivė, susijusi su meile ir vaisingumu. Ji simbolizuoja virsmus žmogaus gyvenime, skatina kūrybiškumą bei dvasinį atgimimą.
• Ishtar – Mesopotamijos panteono asmenybė, kartais tapatinama su Inanna. Ji garsėjo aistros ir karo dualizmu, buvo siejama su ryžtu puoselėti ryšius.
• Astarte – Finikijos ir kitų regionų tradicijose aptinkama meilės, vaisingumo ir dangaus valdovė. Jos vardas dažnai minimas tekstuose, kuriuose aukštinamas troškimas ir moteriškas žavesys.
• Oshun – Yoruba mitologijoje siejama su upėmis ir meile. Ji globoja moteriškumą, džiaugsmą ir padeda kurti švelnius santykius.
• Rati – Indijoje laikoma Kamos sutuoktine, simbolizuojanti meilės žavesį. Ji minima tekstuose, aprašančiuose harmoningus ryšius ir malonumo kūrybą.
• Parvati – hinduizmo tradicijose viena iš moteriškų dieviškųjų apraiškų, susijusi su atsidavimu. Jos meilė Šivai vaizduojama kaip įkvepianti jungtis tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio.
• Xochiquetzal – actekų tradicijoje gerbiama kaip jaunatviškos meilės ir grožio motina. Jos vardas siejamas su gėlėmis ir pavasariška gaiva, suteikiančia gyvybinės jėgos.