Manichėjų giesmės (lot. Cantica Manichaica) užima ypatingą vietą septynių kanoninių pranašo Manio raštų sąraše, nes jos reprezentuoja emocinį ir liturginį religijos pamatą. Skirtingai nei sausi teologiniai traktatai, šios giesmės buvo skirtos bendruomeniniam giedojimui, dvasiniam pakylėjimui ir pranašo garbinimui per muzikalią formą. Nors originalus kūrinys sirų kalba neišliko pilnas, XX amžiaus pradžios radiniai Turfano (vok. Turfan) oazėje Centrinėje Azijoje atskleidė milžinišką kiekį fragmentų partų, sogdų, vidurio persų bei uigūrų kalbomis. Šie rankraščiai liudija, kad Manis ne tik sukūrė griežtą doktriną, bet ir įdiegė aukštą poetinę kultūrą, kuri tapo viena pagrindinių manichėjizmo plitimo priežasčių tarp įvairių tautų palei Šilko kelią.
Giesmių sandara atspindi klasikinį manichėjišką dualizmą, tačiau čia jis pateikiamas per asmeninį sielos šauksmą ir ilgesį. Kiekviena giesmė dažniausiai yra skirta konkrečiam dvasiniam subjektui: Šviesos Tėvui, Gyvajai dvasiai arba pačiam pranašui Maniui. Mokslininkai pastebi, kad šie tekstai pasižymi unikalia ritmika ir specifine terminologija, kuri buvo kruopščiai verčiama į vietines kalbas, išlaikant originalų dvasinį krūvį. Tai nebuvo tik religinė poezija – tai buvo sakraliniai tekstai, kurie manichėjų bažnyčioje turėjo tokią pačią teisinę ir dvasinę galią kaip ir pranašo laiškai ar evangelija.
Centrinės Azijos radiniai rodo, kad giesmės buvo gausiai iliustruojamos ir perrašinėjamos ant prabangaus popieriaus, pabrėžiant jų šventumą. Giesmių rinkiniai dažnai buvo skirstomi į ciklus, pavyzdžiui, „Giesmės sielai“ arba „Mirties giesmės“, kurios buvo giedamos per laidojimo apeigas ar didžiąsias metines šventes. Ši tradicija leido manichėjizmui integruotis į skirtingas kultūras, nes muzika ir poezija lengviau kirto kalbinius barjerus nei sudėtingi kosmogoniniai aiškinimai.
Giesmių turinys ir simbolinis sluoksnis
Pagrindinė giesmių tema – sielos tremtis tamsiame materijos pasaulyje ir jos nenumaldomas noras grįžti į amžinąją šviesos tėvynę. Poezijoje dažnai naudojamos metaforos apie kalėjimą, skendimą giliuose vandenyse arba klaidžiojimą svetimoje žemėje. Šie įvaizdžiai padėjo tikintiesiems vizualizuoti savo dvasinę būklę ir skatino laikytis askezės. Siela giesmėse vaizduojama kaip tyra šviesos dalelė, kurią demoniška materija bando užtemdyti, tačiau per dievišką pažinimą (gnozę) ji vėl atgauna savo pradinį spindesį.
Giesmėse taip pat gausu nuorodų į kosminius mechanizmus: saulę ir mėnulį, kurie vadinami šviesos laivais, gabenančiais sielas aukštyn. Šis vizualus ir poetinis mokymas buvo itin veiksmingas misionieriškoje veikloje, nes jis suteikė viltį ir aiškią kryptį po mirties. Skirtingai nuo sausų dogmų, giesmės leido tikinčiajam pajusti emocinį ryšį su dieviškumu, paverčiant religiją asmenine išgyvenimo patirtimi.
Liturginis vaidmuo ir bendruomeninis giedojimas
Manichėjų bendruomenėse giesmės buvo giedamos pritariant muzikos instrumentams, o tai buvo reta praktika kitose to meto gnostinėse grupėse. Bendruomeninis giedojimas stiprino grupės identitetą ir padėjo išlaikyti doktrinos vientisumą, nes giesmių tekstai nekito šimtmečius. Kiekvienas „klausytojas“ (lot. auditor) ir „išrinktasis“ (lot. electus) turėjo mokėti tam tikrą giesmių skaičių, kurios buvo giedamos per kasdienes maldas ir sekmadienio susirinkimus.
Svarbiausia liturginė šventė, kurios metu giesmės skambėdavo nuolatos, buvo Bema – pranašo Manio kankinystės ir išėjimo paminėjimas. Šios šventės metu giesmės virsdavo kolektyvine meditacija apie dvasinę pergalę prieš mirtį. Išlikę koptiški fragmentai iš Egipto taip pat patvirtina, kad net ir toli nuo Centrinės Azijos, Šiaurės Afrikoje, šios giesmės buvo verčiamos ir giedamos ta pačia dvasia, išlaikant universalų manichėjišką skambesį.
Rankraščių kalbos ir fragmentų tipologija
Mokslininkai, tyrinėdami Turfano ir Medinet Madi radinius, išskiria kelis pagrindinius giesmių tipus pagal jų kalbinę ir stilistinę kilmę. Šis skirstymas padeda suprasti, kaip manichėjų literatūra transformavosi plėsdamasi į Rytus:
- Partų kalbos giesmės (Huyadagmān) – vienas didžiausių ir geriausiai išlikusių ciklų, pasižymintis sudėtinga metaforika ir archajiška struktūra.
- Sogdų ir vidurio persų giesmės – dažnai naudojamos liturgijoje, pasižyminčios aiškiau išreikštais dogminiais elementais.
- Uigūrų (senovės tiurkų) fragmentai – vėlyvesnio laikotarpio tekstai, rodantys manichėjizmo įtaką uigūrų kaganato valstybiniam ir kultūriniam gyvenimui.
- Koptiški fragmentai – liudija apie giesmių paplitimą krikščioniškoje aplinkoje ir jų adaptaciją Viduržemio jūros regione.
Ši kalbinė įvairovė įrodo, kad Manichėjų giesmės buvo pirmasis pasaulinės religinės poezijos pavyzdys, sugebėjęs pritaikyti savo formą prie vietinių tradicijų neprarandant turinio esmės. Kiekviena kalba suteikė giesmėms naujų atspalvių, tačiau visur jos išliko Manio autoriteto ir jo dvasinės vizijos liudijimu.
Autentiškos mintys iš išlikusių giesmių fragmentų
Nors pilno originalo neturime, moksliniai vertimai iš partų ir koptų kalbų leidžia pateikti autentiškas mintis, kurios reprezentuoja šį kūrinį. Tai nėra pažodinės citatos iš vieno konkretaus puslapio, bet rekonstruoti fragmentai, atspindintys giesmių esmę:
- Mano siela klysta svetimame krašte, ji trokšta tėvo namų ir amžinosios šviesos.
- Ištiesk ranką man, Gyvoji dvasia, ištrauk mane iš gilaus materijos vandenyno.
- Mes šloviname tave, pranaše Mani, šviesos pasiuntini, atnešusį mums tiesą apie mūsų šaknis.
- Šviesa vėl bus atskirta nuo tamsos, ir sielos sugrįš į savo amžinąją karalystę, palikdamos šį dulkių pasaulį.
Šie fragmentai rodo, kad giesmės buvo orientuotos į išganymo viltį. Jos suteikė tikintiesiems dvasinį ginklą kovai su kasdienybės sunkumais, primindamos, kad jie yra dieviškos prigimties ir jų kančia šiame pasaulyje yra tik laikinas etapas ilgoje kosminėje dramoje.
Mokslinė reikšmė ir praradimo pasekmės
Manichėjų giesmių praradimas ir tik dalinis jų atradimas XX amžiuje yra didžiulis iššūkis religijos istorikams. Jei šie tekstai būtų išlikę pilni, mūsų supratimas apie III–IV amžiaus muzikos ir poezijos raidą būtų kur kas platesnis. Visgi išlikę fragmentai leidžia daryti išvadą, kad manichėjų kultūra buvo viena pažangiausių to meto pasaulyje, sugebėjusi sujungti filosofiją, meną ir religiją į vieningą visumą.
Šiandien Manio giesmės vertinamos ne tik kaip religinis dokumentas, bet ir kaip aukščiausios kokybės literatūros paminklas. Jos primena mums apie laikotarpį, kai Šilko kelias buvo ne tik prekybos, bet ir gilių dvasinių mainų arterija, kurioje giesmės skambėjo kaip universali kvietimo į dvasinį pabudimą kalba. Kiekvienas atrastas fragmentas papildo prarastą mozaiką religijos, kuri siekė tapti paskutiniuoju ir tobuliausiu žmonijos dvasiniu namu.
Garbinkime Parakleto dvasią
Tai manichėjų liturginis himnas, dažnai vadinamas „Let Us Worship the Spirit of the Paraclete“. Tai ne Manio parašytas kūrinys, bet vėlyvosios manichėjų bendruomenės (greičiausiai Egipto arba Centrinės Azijos) poetinė ir teologinė giesmė, perteikianti pagrindines manichėjiškos kosmologijos temas: Šviesos ir Tamsos karalystes, Pirmojo Žmogaus kovą, Sielos nelaisvę materijoje ir galutinį išganymą.
Garbinkime Parakleto (Paguodėjo) dvasią.
Laiminkime mūsų Viešpatį Jėzų, kuris mums atsiuntė Tiesos Dvasią.
Jis atėjo ir atskyrė mus nuo pasaulio paklydimo.
Jis atnešė mums veidrodį. Mes pažvelgėme į jį ir pamatėme jame Visatą.
Kai Šventoji Dvasia atėjo,
ji mums apreiškė tiesos kelią ir išmokė, kad yra dvi Prigimtys –
Šviesos ir Tamsos,
atskiros viena nuo kitos nuo pat pradžių.
Šviesos Karalystę sudarė penkios Didybės –
tai Tėvas ir jo dvylika Eonų,
Eonų Eonas, Gyvasis Oras ir Šviesos Žemė;
Didžioji Dvasia pučia juose ir maitina juos savo Šviesa.
Tamsos Karalystę, tačiau, sudarė penkios Kameros –
tai Dūmai, Ugnis, Vėjas, Vanduo ir Tamsa.
Jų suirutė šliaužia jose,
judina jas ir kursto jas kariauti vienai su kita.
Dabar, kai jos kariavo tarpusavyje,
jos drįso užpulti Šviesos Žemę,
laikydamos save galinčiomis ją užkariauti.
Tačiau jos nežinojo, kad tai, ką jos sumanė, atsisuks prieš jų pačių galvas.
Bet Šviesos Žemėje buvo angelų kariauna,
kuri turėjo galią išeiti ir nugalėti Tėvo priešą,
kuriam patiko, kad per Žodį, kurį jis atsiųs,
jis sutramdys maištininkus,
troškusius iškilti virš to, kas buvo aukščiau už juos.
Kaip piemuo, pamatęs artėjantį liūtą sunaikinti jo avių gardą,
panaudoja gudrybę, paima avinėlį ir pastato jį kaip spąstus, kad juo pagautų liūtą,
nes vienu avinėliu jis išgelbsti savo gardą.
Vėliau jis išgydo avinėlį, kurį liūtas sužeidė.
Tokiu pat būdu veikė ir Tėvas,
kuris pasiuntė savo stiprųjį Sūnų.
Jis iš savęs kildino savo Mergelę, aprūpintą penkiomis Galiomis,
kad ji kovotų prieš penkias Tamsos Bedugnes.
Kai Sargas stovėjo tvirtai prie Šviesos sienų,
jis parodė Tamsos galioms savo Mergelę, kuri yra jo Siela.
Jos pasidarė neramios Bedugnėje ir užsimanė ją užvaldyti,
jos atvėrė savo burnas ir bandė ją praryti.
Jis sugriebė Mergelės galią ir paskleidė ją virš Tamsos Galių,
it tinklus virš žuvų, jis nulijo ja ant jų.
It tyri vandens debesys, ji prasiskverbė į jas tarsi veriantis žaibas.
Ji įsiskverbė į jų vidurius ir sukaustė jas visas, joms pačioms to nesuvokiant.
Kai Pirmasis Žmogus baigė savo kovą, Tėvas pasiuntė savo
Antrąjį Sūnų.
Jis atėjo ir padėjo savo broliui iškilti iš Bedugnės.
Jis pastatė visą šį pasaulį iš mišinio,
kuris atsirado iš Šviesos ir Tamsos.
Visas Bedugnės Galas jis išsklaidė po dešimt Dangų ir aštuonias Žemes,
jis uždarė jas šiame Pasaulyje ir pavertė jį požemiu visoms Tamsos Galioms.
Tačiau šis Pasaulis taip pat yra sielos apsivalymo vieta,
tos sielos, kurią prarijo Tamsos Galios.
Saulė ir Mėnulis buvo iškelti ir įtvirtinti aukštybėse, kad apvalytų Sielą.
Kasdien jie kelia išgrynintą dalį aukštyn į aukštybes, bet sunaikina nuosėdas.
Jie gabena ją aukštyn ir žemyn.
Visas šis Pasaulis tvirtai stovi tam tikram Laikui,
nes už Pasaulio ribų statomas didingas Pastatas.
Tą Valandą, kai Architektas jį užbaigs, visas Pasaulis bus ištirpdytas.
Jis bus uždegtas, kad ugnis jį išlydytų.
Visą Gyvybę, Šviesos Likučius kiekvienoje Vietoje
jis surinks sau ir suformuos iš jų Statulą (Eidolon – atvaizdą, pavidalą).
Net pačią Mirties suirutę, visą Tamsą,
jis surinks ir sukurs jos pačios atvaizdą kartu su Archontu.
Akimirksniu ateis Gyvoji Dvasia.
Ji padės Šviesai,
bet Mirties suirutę ir Tamsą
užrakins kameroje, kuri jai buvo pastatyta, kad ji gulėtų grandinėse amžinai.
Nėra jokios kitos priemonės, tik ši priemonė Priešui sukaustyti,
nes jis nebus priimtas į Šviesą, nes yra jai svetimas,
bet jis taip pat nebus paliktas savo tamsos žemėje,
kad nesukeltų didesnio karo už pirmąjį.
Vietoj šio Pasaulio, kuris bus ištirpdytas, bus pastatytas Naujas Eonas,
kad jame viešpatautų Šviesos Galios,
nes jos atliko ir įvykdė visą Tėvo valią.
Jos nuvertė neapykantos kupinąjį, jos nugalėjo jį amžiams.
Tai yra Manio pažinimas,
garbinkime jį ir laiminkime.
Palaimintas kiekvienas žmogus, kuris gali juo pasitikėti,
nes jis gyvens su Teisiaisiais.
Garbė ir Pergalė mūsų Viešpačiui Maniui, Tiesos Dvasiai,
kuri ateina iš Tėvo ir apreiškė mums
Pradžią, Vidurį ir Pabaigą.
Pergalė Palaimintosios Marijos sielai. Teona, Pšai, Džemnutė.
Ateik pas mane, mano Gimine, Šviesa, mano Vedly
Tai manichėjų malda, išlikusi Turpano (Centrinė Azija) rankraščių fragmentuose. Tai nėra Manio parašytas tekstas, bet vėlyvosios manichėjų bendruomenės poetinė meditacija, skirta Sielos kelionei ir jos išsilaisvinimui iš materijos nelaisvės apmąstyti. Maldoje kalba Siela, įkalinta Tamsos pasaulyje, tačiau nešanti savyje Šviesos kibirkštį. Ji kreipiasi į savo dangiškąjį Giminaitį – Šviesą, Pirmojo Žmogaus palikuonį – prašydama vedimo, išganymo ir sugrįžimo į Šviesos Karalystę. Tekstas atspindi pagrindinius manichėjiškos kosmologijos motyvus: Sielos kančią materijoje, jos kosminę kilmę, kovą su Tamsos galiomis ir galutinį sugrįžimą į Šviesos pasaulį per „Šviesos Laivą“.
Ateik pas mane, mano artimasis, šviesa, mano Vedliu.
Nuo tada, kai išėjau į tamsą, man davė gerti vandenį.
Aš nešu naštą, kuri nėra mano paties.
Aš esu tarp savo priešų, žvėrys supa mane;
našta, kurią nešu, priklauso galioms ir kunigaikštystėms.
Jos degė savo rūstybe, jos sukilo prieš mane.
Materija ir jos sūnūs pasidalijo mane tarp savęs,
jie degino mane savo ugnyje, jie suteikė man kartų pavidalą.
Svetimieji, su kuriais susimaišiau, jie manęs nepažįsta;
jie paragavo mano saldybės, jie užsigeidė pasilaikyti mane su savimi.
Aš buvau jiems gyvybė, bet jie man buvo mirtis; aš juos ištvėriau,
jie dėvėjo mane it drabužį ant savęs.
Aš esu visame kame, aš laikau dangus, aš esu pamatas, aš remiu žemes;
Aš esu Šviesa, kuri spindi, kuri teikia džiaugsmą sieloms.
Aš esu pasaulio gyvybė; aš esu pienas, esantis visuose medžiuose; aš esu saldus vanduo,
tekantis po materijos sūnumis.
Aš tveriau šiuos dalykus, kol įvykdžiau savo Tėvo valią; Pirmasis Žmogus yra
mano tėvas, kurio valią aš įgyvendinau.
Štai, tamsą aš sutramdžiau; štai, šaltinių ugnį aš užgesinau,
kai sferos sukasi skubėdamos ratu, kai saulė priima išgrynintą gyvybės dalį.
O siela, pakelk savo akis į aukštybę ir kontempliuok savo ryšį, štai, tavo tėvai
šaukia tave.
Dabar lipk į Šviesos Laivą, priimk savo šlovės vainiką ir grįžk į
savo karalystę bei džiaukis su visais Eonais.
Psalmė CCXXVIII iš Manichėjų Bema psalmių
Psalmė CCXXVIII iš Manichėjų Bema psalmių – tai liturginė giesmė, giedama per Bema šventę, svarbiausią metinę manichėjų apeigą, skirtą Sielos apsivalymui, bendruomenės susitaikymui ir dvasinei atminčiai. Ši psalmė nėra Manio parašyta, tačiau priklauso koptiškajai manichėjų himnų tradicijai, kuri išsaugojo seniausius bendruomenės giedojimus. Tekste šlovinamas dieviškasis Siuntinys – Šviesos Pasiuntinys, kuris teikia išmintį, gydymą, šviesą ir išganymą. Psalmė išsiskiria ritminiu priedainiu „Implore him all“, kuris rodo, kad ji buvo skirta choriniam giedojimui. Giesmėje apmąstoma Pasiuntinio kančia, persekiojimas ir pergalė, o pabaigoje išreiškiama pagarba Tėvui, Parakletui ir Maniui kaip Tiesos Dvasiai.
Jis patepė jį savo galia, jis padarė jį tobulą savo meilės Dvasia.
Melskit jį visi.
Jis paskyrė jį trims galioms: išbandymui, dešinei rankai, palaimai.
Melskit jį visi.
Jis davė į jo rankas gyvybės vaistą, kad jis išgydytų sužeistuosius.
Melskit jį visi.
Jis davė šviesą savo Šviesa mūsų lempoms. Įpilkite į jas aliejaus savo tikėjimu.
Melskit jį visi.
Jis davė vairininką laivams; jis atnešė sviestą į šiltą pieną.
Melskit jį visi.
Jis davė gyvybės duoną išalkusiems; jis atnešė drabužį nuogiesiems.
Melskit jį visi.
Jis davė šviesą savo meile mūsų Intelektui; jis privertė savo tikėjimą spindėti mūsų Protuose.
Melskit jį visi.
Jis atnešė tobulumą mūsų Mąstymui, kantrybę – mūsų Sprendimams.
Melskit jį visi.
Jis suteikė Išmintį mūsų Ketinimams, kad ji būtų mums tarsi sviestas.
Melskit jį visi.
Jis sutrimitavo savo trimitu pasauliuose, kurie toli ir kurie arti, jis pažadino juos visus.
Melskit jį visi.
Žemės valdovas sukilo prieš jį ir persekiojo jį savo miestuose.
Melskit jį visi.
Jis užvaldė savo teisėjų širdis, kad jie pasmerktų jį kaip bedievį.
Melskit jį visi.
Jie uždarė jį savo kalėjimuose ir sukaustė jo galūnes geležimi.
Melskit jį visi.
Jie tarėsi prieš jį savo piktose tarybose, kad kasdien jį juodintų.
Melskit jį visi.
Savo šlovingojo Tėvo galia… jis atidavė savo Dvasią.
Melskit jį visi.
Buvo sugėdintas neteisybės teisėjas, jis išliejo savo rūstybę ant savo paties kūno.
Melskit jį visi.
Jie pakabino jo galvą ant vartų, nežinodami, ką daro.
Melskit jį visi.
Išmintingieji tarp žmonių taip pat liudijo apie jo didybę.
Melskit jį visi.
Laiminkime jį dabar, mano broliai, ir giedokime jam viena dvasia.
Melskit jį visi.
Mes visi kartu meldžiame tave – Išrinktieji ir Tikintieji.
Melskit jį visi.
Nepasielk su mumis dabar, mūsų Viešpatie, pagal mūsų nuodėmių gausybę.
Melskit jį visi.
Šlovė Tėvui, kuris tave atsiuntė tavo šventųjų Bažnyčių išganymui.
Melskit jį visi.
Šlovė ir pergalė Parakletui, mūsų Šviesai, Žmogui ir Marijos sielai.
Melskit jį visi.
Psalmė CCXXX iš Manichėjų Bema psalmių
Psalmė CCXXX iš Manichėjų Bema psalmių – tai viena iš iškilmingiausių giesmių, giedamų per Bema šventę, kuri manichėjams buvo svarbiausia metų liturginė diena. Ši psalmė nėra Manio parašyta, tačiau priklauso koptiškajai manichėjų liturginei tradicijai, išsaugojusiai seniausius bendruomenės giedojimus. Joje Bema – šventasis sostas, simbolizuojantis dieviškąją Išmintį, Teismą ir Šviesos pergalę – kreipiamasi kaip į gyvą, švytintį dieviškos realybės ženklą. Psalmė šlovina Bema kaip Šviesos triumfo, sielų išganymo, dvasinio gydymo ir kosminės tvarkos atstatymo simbolį. Teksto pabaigoje išreiškiama pagarba Maniui, Parakletui ir visai Šviesos bendruomenei, pabrėžiant jų vaidmenį Sielos kelyje į išlaisvinimą.
Šviesa spindinti, Bema, tu atėjai; mes šaukiamės tavęs, Parakleto, mūsų Viešpaties Manio, vaikai. Šiandien aš švęsiu tau šventę: apvaliau savo širdį, o Bema, šventasis pavydale, sukeliantis pagarbų siaubą tam, kuris prisiartina. Laiminu tave, o šlovingasis soste, Išminties ženkle; mes garbiname tavo didybės ženklą ir neišreiškiamas paslaptis. Tu esi palaimintoji Šaknis. Tu esi Šviesulių patvirtinimas. Tu esi oro dovana. Tu esi Šviesos pergalės apraiška.
Mes matome tave dabar, palaimintoji, žodyje, kuris yra širdies vienybėje: mes žvelgiame į tave, šventoji, į tai, kas iš tiesų nauja.
Tu esi tas, kuris laukia Kristaus, kad Jis per tave teistų nusidėjėlius: šiandien taip pat per tave Protas sugėdina Paklydimo dalis. Padėka tau ir ramybė, vainikas ir palmė. Tu esi džiaugsmo Naujųjų metų diena. Tu esi džiugesio valanda. Tu esi vaistas mūsų žaizdoms gydyti, kurios yra… ir Tikinčiųjų žaizdoms, kurios negali būti išgydytos… išganymas ir poilsis.
Tu esi tas, kuris sutriuškina blogį, uždedantis vainiką dievotumui: tu esi tas, kuris išvalo Šviesą iš Tamsos; tu esi tas, kuris suteikia poilsį žmogaus sieloms.
Tu esi garbė, kuri yra gerbiama prieš visus apaštalus; tu esi sostas dievotumo teisėjų, kurie atskiria dvi prigimtis.
Tu esi… taupantis; tu esi visapusiška užuojauta; tu esi šventasis…
Šlovė tau, Mani: pergalė taip pat tavo Bemai. Pergalė tavo Išrinktiesiems ir tavo Katechumenams (Klausytojams) bei Marijos sielai, Džemnutei, Pšai.
Psalmė CCXXXV iš Manichėjų Bema psalmių
Psalmė CCXXXV iš Manichėjų Bema psalmių yra liturginė giesmė, giedama per Bema šventę kaip dvasinės atminties ir bendruomenės apsivalymo dalis. Joje pagerbiami pagrindiniai manichėjų kosmologijos veikėjai ir dorybės, o taip pat iškeliami etiniai įsipareigojimai – tyrumas, malda, pasninkas, gailestingumas, neturtas ir nuolankumas. Psalmė veikia kaip iškilmingas „atminimo sąrašas“, jungiantis kosmologiją, moralę ir liturgiją, o pabaigoje pagerbiamos šventųjų sielos ir Manis kaip Tiesos Dvasios skelbėjas.
Tai yra Gyvosios Dvasios paminėjimas; tai yra Dvylikos Mergelių paminėjimas; tai yra Vairininkų paminėjimas; tai yra Šviesos Laikytojo (Splenditenens) paminėjimas; tai yra Garbės Karaliaus paminėjimas; tai yra Šlovės Karaliaus paminėjimas; didžiojo, tvirtos širdies Pasaulio Laikytojo (Omophorus) paminėjimas.
Tai yra Šviesos Apaštalo tyrumas; tai yra Išgelbėtojo Kristaus tyrumas; tai yra Parakleto-Dvasios tyrumas; tai yra Meilės (agapē) tyrumas . . . . . . . . ; tai yra gerojo Tikėjimo tyrumas; tai yra Tobulumo tyrumas; tai yra Kantrybės tyrumas; tai yra Išminties (Sophia) ir Dievotumo tyrumas.
Tai yra Parakleto-Dvasios garbė; pasninko garbė, Maldos ir Išmaldos garbė; įsakymo, kad nemeluotume, garbė; įsakymo, kad nežudytume, garbė; įsakymo, kad nevalgytume mėsos, garbė; įsakymo, kad save padarytume tyrus, garbė; palaimintojo Skurdo įsakymo garbė; Nuolankumo ir Gerumo garbė.
Mano broliai, melskimės su didele galia . . . . . [didelė dalis neįskaitoma.] . . . . . . . . . jūsų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . vieni kitų. Jūs, Klausytojai (Katechumenai), atgailaukite . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . melsdamiesi didele malda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
[didelės dalys neįskaitomos.] . . . . virš elementų. Jis davė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . būti Šviesos ženklu. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Tavo yra šlovė ir pergalė, mūsų Viešpatie Mani, . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . mūsų Viešpatie Sisinijau, tai yra . . . . . . . Inajau. Pergalė Gabriabui, mūsų Viešpačiui . . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . pergalė Salmajui, mūsų Viešpačiui Papui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . mūsų Viešpačiui Ozejui; šlovė Adui, mūsų Viešpačiui . . . . . Tebūna pergalė visiems Gyviesiems . . . . . . . . . Pliuzianės sielai, Teonos sielai ir palaimintosios Marijos sielai.
Psalmė CCXXXVII iš Manichėjų Bema psalmių
Psalmė CCXXXVII iš Manichėjų Bema psalmių yra viena iš iškiliausių ir poetiškiausių manichėjų liturginių giesmių, giedamų per Bema šventę. Joje visos Šviesos būtybės – Eonai, Mergelės, Vairininkai, Angelai, Šviesos Elementai, net kalnai, vėjai ir žvaigždės – kviečiamos šlovinti Parakletą, „Išmintingąjį“, kuris manichėjų tikėjime yra dieviškasis Mokytojas ir Šviesos Apreiškėjas. Giesmė iškelia kosminę liturgiją, kurioje dalyvauja tiek dangiškosios galios, tiek tikinčiųjų bendruomenė, o pabaigoje pagerbiamas Manis kaip Dievo žmogus ir Jėzus kaip Šviesos Išganytojas. Tai vienas ryškiausių tekstų, atskleidžiančių manichėjų pasaulėvaizdžio didybę ir jų liturginės poezijos grožį.
Giedokite visi šlovingajam, Išminčiui, Parakletui,
Aušros dvasiai, ir Dievams bei Šviesos Tėvams-Dievams,
šlovingiems nenykstamos Karalystės vadovams;
jie visi džiugiai meldžiasi kartu su savo Penkiomis Didybėmis.
Jie teikia šlovę Šviesos Davėjui, Išminiui, Parakletui.
Eonai, šlovingi ir nenykstantys, šventosios Gyvybės motinos
emanacijos, Pirmasis žmogus, šlovingasis pirmagimis, penki Elementai,
veiklūs ir stiprūs – jie teikia šventą šlovę Išminiui, Parakletui.
Šviesulių Mylimas, tiesus spindintis Žodis,
ir Didysis Statytojas, kuris stato Naująjį Eoną, stiprus šviesą teikiantis
. . . . . . . . . . . Gyvųjų Tėvas – jie teikia šlovę Palaimintajam,
Išminiui, Parakletui.
Trečiasis Tėvas, kuris yra pergalingas, Turtingasis, Palaimintasis ir
Dvylika Išmintingųjų Mergelių, kurios . . . . . . . . . . . . . . Šviesos,
Vairininkai
. . . . . . . . trečiasis; tu esi pasiuntinys, kitas tave atsiuntė pas
mus, o šlovingasis,
Išminčiau, Paraklete.
. . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . .. Šlovės Stulpas ir
Pasaulio Laikytojų (Omophori) galios,
Angelai ir . . . . . . . . . . . . . ir trys ratai, kurie
yra apačioje, vėjai,
vanduo ir ugnis . . . . . . . . . . . . tik šis vienintelis,
Išminčius, Parakletas.
Šviečianti saulė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
ir šlovingoji Šviesos Mergelė . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . ir
Teisingasis Teisėjas bei Šviesos Protas . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . jie teikia
šlovę Išminiui, Parakletui.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ir Dangūs
bei žvaigždžių susirinkimas
gieda su arfomis ir liutniomis, visi džiugiai jį garbindami, ir
išmintingosios galios . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . išminčius,
Parakletas.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ir žemės kalnai,
upės . . . . . . . . . . . . . . . . .
vandenys, keturi pasauliai ir . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . žydintys medžiai,
kvapų sodai ir vėjo dvelksmas – jie teikia šlovę šiam
nenykstančiam, Išminiui, Parakletui.
Teisiųjų giminė ir išmintingųjų dvasios bei sielos,
Apaštalų susirinkimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . šlovingi, gyvieji
pirkliai, Šviesos skelbėjai,
jie teikia šlovę šiam nugalėtojui, Išminiui, Parakletui.
Giedokite su Angelais ir laiminkite spindinčios Tėvo Šviesos Protą, saulę . . . . . . .
. . . . . . . ir jo stiprią veiklią galią bei jo šlovingąją Išmintį (Sophia),
jūs,
džiaugsmo sūnūs, teikite šlovę Išminiui, Parakletui.
Giedokime visi kartu Maniui, Dievo žmogui, šventąją tobulą
dieną, ir būkime džiugūs,
mokykimės Išgelbėtojo Jėzaus gyvenimo paslapčių, švęskime šventę
ir teikime šlovę
Išminiui, Parakletui.
Uždekite savo lempas ir . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . ir budėkite
Bemos dieną džiaugsmo Jaunikiui, priimkite šventuosius Šviesos spindulius
gerojo Tėvo, ir jūs . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . Išminčius, Parakletas.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . mes visi, palaimintieji,
Išminčius, Parakletas, kuris
atleidai visiems savo nariams – Išrinktiesiems, Teisiesiems ir Tikintiesiems
taip pat kartu . . . . . .
. . . . spindinčios šventosios Bemos.
Pagarba šlovingajam, išaukštintam gyvajam Karaliui, ir Šviesuliams, kurie yra
gerbiami, bei Kristui Jėzui.
Šlovė Parakletui, mūsų išmintingajam Viešpačiui ir visiems jo šventiesiems Išrinktiesiems, bei Marijos sielai, Teonai!
Psalmė CCXL iš Manichėjų Bema psalmių
Psalmė CCXL iš Manichėjų Bema psalmių yra iškilminga liturginė giesmė, giedama per Bema šventę kaip bendruomenės vigilija ir dvasinio apsivalymo apeiga. Joje tikintieji kreipiasi į Manį kaip į dieviškąjį Siuntinį ir Tiesos Mokytoją, prašydami jo užtarimo, džiaugsmo „rasos“ ir kelio į Šviesos Karalystę. Psalmė pabrėžia Maniui suteiktą kosminį vaidmenį – išlaisvinti sielas, atverti dangaus skliautus ir vesti tikinčiuosius į išganymą. Tai viena iš giliausių Bema ciklo giesmių, atskleidžianti manichėjų liturgijos iškilmingumą ir jų mokytojo Mani garbinimą kaip dvasinės šviesos šaltinio.
Mes laiminame tave ir giedame tau, mūsų tėve Mani, mūsų išgelbėtojau, o šlovingasis.
Tu esi tas, kurio mes šaukiamės, tėve, karaliau, nemirtingas dieve; išgirsk savo kaimo maldą, o šlovingasis.
. . . . . . tas, kurį Tėvas pasiuntė iš aukštybių, kad jis išlaisvintų
sielas, kurios jam priskirtos, o šlovingasis.
Todėl dabar mes švenčiame, išpildydami tavo šventąją dieną, praleisdami naktį budynėse tavo džiaugsme, o šlovingasis.
Tu esi nemirtingas kūrinys šią trečiąją dieną; tu esi pasiuntinys,
kitas tave atsiuntė pas mus, o šlovingasis.
Todėl nuplauk mus dabar savo džiaugsmo rasos lašais, nes mes esame paskirti šventosios Bemos tarnystei, o šlovingasis.
Atverk mums kelią pro dangaus skliautus ir ženk pirma mūsų į savo karalystės džiaugsmą, o šlovingasis.
Mes esame pratę garbinti tavo sosto ženklą, kai tu jį išskleidi Saiko pripildymo dieną, kuri šiandien yra paslėpta, o šlovingasis.
Šlovė tau, Mani, šlovingasis; pergalė tavo palaimintajai Bemai,
o šlovingasis, ir palaimintosios Marijos sielai.
Pirmoji „Psalms to Jesus“ psalmė
Pirmoji „Psalms to Jesus“ psalmė yra manichėjų maldinė giesmė, skirta Jėzui kaip kosminiam Šviesos Pasiuntiniui ir sielos Gelbėtojui. Joje tikintysis kreipiasi į Jėzų su nuolatiniu prašymu „nepaleisti“, išpažįsta savo ištikimybę, dvasinę kovą ir pastangas išlaikyti Šviesos įsakymus. Psalmė atskleidžia manichėjų asmeninį pamaldumą: tikėjimą, pasninką, skaistumą, budėjimą ir nuolatinę vidinę kovą su Tamsos galiomis. Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai autobiografiškų manichėjų giesmių, perteikianti tikinčiojo santykį su Jėzumi kaip dvasiniu Globėju ir kelrodžiu į naująjį Eoną.
Ateik, mano Išgelbėtojau Jėzau, nepalik manęs.
Jėzau, tave aš pamilau, aš atidaviau savo sielą . . . . . .
šarvams (?); aš neatidaviau jos bjauriems pasaulio geismams.
Jėzau, nepalik manęs.
Štai šlovingieji šarvai, kuriais tu apjuosei savo
. . . šventąjį įsakymą, aš užsidėjau juos ant savo galūnių,
aš kovojau prieš savo priešus.
Jėzau, nepalik manęs.
Aš klaidžiojau po visą pasaulį, aš liudijau visus
dalykus, kurie jame yra, aš mačiau, kad visi žmonės tuščiai laksto šen ir ten.
Jėzau, nepalik manęs.
O, kokia ilga yra blogio genija ir Tamsos beprotybė,
kurioje jie buvo sukaustyti; nes jie pamiršo
Dievą, kuris atėjo ir atidavė save mirčiai už juos.
Jėzau, nepalik manęs.
Kai pamačiau šiuos dalykus, mano Viešpatie, aš priėmiau tavo viltį ir
tapo stiprus joje. Tavo jungas, kurį man uždėjai,
aš jo neatsisakiau, mano Viešpatie.
Jėzau, nepalik manęs.
Tavo puikius įsakymus, kuriuos man uždėjai,
aš juos įvykdžiau, mano Išgelbėtojau.
Tavo Šviesos lempų aš neleidau
savo priešams užgesinti.
Jėzau, nepalik manęs.
Dabar šaukiuosi tavęs savo sielos kančioje, kad
tu turėtum man užuojautos;
nes dangaus ir žemės galios trokšta
mane paskandinti.
Jėzau, nepalik manęs.
O, mano maldos ir mano pasninkai, ir mano skaistybė, kurią aš
ištobulinau tavo vardu; nes tai yra baimės valanda,
kurioje man tavęs reikia.
Išvydau savo teisėją, aš visiškai nesusigėdau dėl savo darbų,
kuriuos padariau. Jis pergalingai atidavė mane į rankas
angelų (?), ir jie palydėjo mane į jo karalystę.
Jėzau, nepalik manęs.
Mano broliai, nedvejokite darydami gera
naktį ir dieną; nes ką žmogus pasėja (?),
tą patį jis ir pjaus.
Jėzau, nepalik manęs.
Lengvai ginkluoti kovoje ryja vieni kitus dėl
vainiko, kuris praeina; ir jie bus apnuoginti nuo
savo (?). . . . ir sumokės bausmę už tai, ką
jie padarė.
Jėzau, nepalik manęs.
Tas, kuris . . . po jūsų, yra didis; nes jūs nugalėjote
dangų ir žemę, galias ir kunigaikštystes,
ir jūs pailsėsite savo naujajame Eone.
Šlovė ir Pergalė mūsų Viešpačiui, mūsų Šviesai, Maniui,
ir jo šventiesiems Išrinktiesiems, bei palaimintosios
Marijos, Teonos sielai.