Viešpatie Jėzau, per Tavo verksmą ėdžiose, kai dėl manęs gimei, per Tavo ašaras ant kryžiaus, kai už mane mirei, per Tavo meilę tabernakulyje, kur dėl manęs gyveni, pasigailėk manęs ir išgelbėk mane.
Skaitykite daugiau..
Malda į Viešpatį Jėzų, ypač ta, kuri kreipiasi į Jo kančios ir Eucharistijos slėpinius, turi gilias šaknis ankstyvojoje krikščioniškoje asketinėje tradicijoje. Retai pabrėžiama, kad Jėzaus vardas hebrajiškai reiškia „Viešpats gelbsti“, o tai suteikia maldai ne tik prašymo, bet ir teologinio patvirtinimo pobūdį. Senovės Rytų Bažnyčiose, ypač Rytų ortodoksų vienuolijose, itin svarbi buvo „Jėzaus malda“ – nuolatinis kartojimas „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Ši praktika, žinoma kaip hesichazmas, siekė ne tik atleidimo, bet ir nepertraukiamo Dievo buvimo patyrimo per vardą.
Teologiškai įdomu tai, kad Jėzaus vardas laikytas ne vien simboliu, bet realia jėga, galinčia perkeisti sielą, nes Jame sutelktas visas Dievo veikimas. Viduramžių mistikai, pavyzdžiui, Šv. Bernardas Klervietis, skatino gilintis į Jėzaus žaizdas kaip į gyvą įėjimą į Jo atperkamąją meilę, o tai yra papildoma dimensija prašant gailestingumo. Ši malda, kreipiantis į Jo gimimo nuolankumą ir kryžiaus auką, yra kvietimas dalyvauti Jo paslaptyje, o ne tik prašyti išorinės pagalbos. Tai yra asmeninio susitikimo su Įsikūnijusiu Žodžiu siekis.