Šventasis apaštale Judai, ištikimas Jėzaus tarne ir drauge, visa Bažnyčia gerbia tave ir šaukiasi tavęs kaip globėjo atsidūrus beviltiškoje padėtyje, kai jau nebėra kitos vilties. Melski už mane, aš patekau į beviltišką nelaimę ir likau vienas!
Meldžiu tave, pasinaudok ta ypatinga privilegija atnešti regimą ir greitą pagalbą ten, kur niekas jos nebesitiki. Skubėk man padėti šioje bėdoje, kad gaučiau paguodos ir malonių iš dangaus visuose mano reikaluose, suspaudimuose ir kentėjimuose, o ypač…, kad galėčiau su tavimi ir visais išrinktaisiais šlovinti Dievą per amžius.
Aš pažadu, šventasis Judai, visuomet atsiminti šią didelę malonę, visada garbinti tave kaip ypatingą ir galingą savo globėją ir atsidėkodamas skatinti pamaldumą tau. Amen.
Skaitykite daugiau..
Šventojo Judo Tado, Jėzaus brolio ir apaštalo, garbinimas siekia ankstyvąsias krikščionių bendruomenes, nors jo kultas ilgą laiką buvo užgožtas kitų apaštalų. Įdomu tai, kad jo vardas, Judo Iskarioto (išdaviko) šešėlyje, lėmė tai, kad jo relikvijos ir šventovės nebuvo taip plačiai platinamos. Teologiniu požiūriu, Judas Tadas yra laikomas apaštalu, kuris, remiantis tradicija, keliavo į Edesą, Mesopotamijoje, nešdamas Jėzaus atvaizdą, vadinamąją Mandylioną, arba Abgaro paveikslą, taip įtvirtindamas jo, kaip galingo užtarėjo, vaidmenį dar prieš jo kanonizavimą. Jo vardas, reiškiantis „šlovintinas“ arba „dėkojantis“, kontrastuoja su Judo Iskarioto vardo reikšme. Jo užtarimo galia beviltiškose situacijose siejama su jo artimu ryšiu su Kristumi ir jo drąsa po Prisikėlimo. Senovės liturginiuose tekstuose jis minimas kaip tas, kuris, nepaisant šeimos ryšių su Jėzumi, išliko nuolankus ir ištikimas iki pat galo, tapdamas pavyzdžiu tiems, kurie jaučiasi pamiršti ar atstumti.