O dieviškoji Jėzaus Širdie, meldžiu Tave, suteik skaistyklos sieloms amžinąjį atilsį, šiandien turintiems mirti – paskutinę malonę, nusidėjėliams – tikrą atgailą, pagonims – tikėjimo šviesą, o man ir mano artimiesiems – Tavo palaiminimą. Todėl Tau, geroji Jėzaus Širdie, pavedu visas šias sielas ir už jas Tau aukoju visus Tavo nuopelnus bei Tavo Švenčiausiosios Motinos bei visų šventųjų ir angelų nuopelnus, kartu su visomis Mišių aukomis, šventosiomis Komunijomis, maldomis ir gerais darbais, atliekamais šiandien visame krikščioniškame pasaulyje. Amen.
Retesnė įžvalga susijusi su Širdies kaip „gyvybės šaltinio“ simbolika, kuri Biblijoje (pvz., Jn 7:38) siejama su Šventąja Dvasia. Taigi, meldžiantis Jėzaus Širdžiai, prašoma ne tik atleidimo, bet ir Šventosios Dvasios gyvybės bei atnaujinimo. Ši devocija, nors kartais kritikuojama dėl pernelyg didelio emocionalumo, iš tikrųjų pabrėžia Kristaus aukos realumą ir Jo nuolatinį buvimą Eucharistijoje, kurioje Širdies auka yra atnaujinama. Tai kvietimas į asmeninį, intymų santykį su Išganytoju, per kurį tikintysis įtraukiamas į Jo atperkamąją misiją.