Rapa Nui salos vėjai, atskriejantys iš Ramiojo vandenyno gelmių, neša ne tik druską, bet ir senovės balsus – tarp jų garsiausiai šnabžda Makemake, dievas, kuris iš molio ir vėjo suformavo pirmuosius žmones. Jo akys, išraižytos uolose kaip milžiniškos akiduobės, stebi vandenyno bangas, lyg primindamos, kad kiekvienas potvynis – tai jo rankų prisilietimas. Čia, kur moai statulos stovi kaip sargybiniai, Makemake lieka gyvas ne tik akmenyse, bet ir pasakojimuose, kuriuos rapanujiečiai perduoda prie laužų, maišydami su krikščioniškomis giesmėmis. Naktimis, kai mėnulis apšviečia Orongo uolų raižinius, atrodo, kad dievo nosis – ilga kaip falas – rodo į horizontą, kur laivai gali bet kurią akimirką išnerti iš miglos.
Vardo šaknys ir pasaulio kūrimo pliūpsnis iš tuščios salos
Makemake vardas Rapa Nui kalboje skamba kaip vėjo šuoras – trumpas, bet galingas, galbūt kilęs iš polinezietiško Tāne, miškų ir paukščių tėvo, kuris kituose salynuose augino gyvybę iš sėklų. Vietiniai jį vadina tiesiog Make-Make, be jokių prielipkų, lyg jis būtų artimas giminaitis, o ne tolimas valdovas. Lietuviškai tai galėtų aidėti kaip „Paukščio kūrėjas“, nes jo istorijos susipina su plunksnomis ir kiaušiniais, ne su griaustiniais. Legenda pasakoja, kad prieš patį pradžių, kai sala buvo tik vulkaninis kaulas Ramiojo vandenyno nugaroje, Makemake pasirodė kaip šešėlis be kūno – jis paėmė žemesnį molį iš Motu Nui salelės, sumaišė su jūros putomis ir suformavo pirmąjį vyrą. Tasai miegojo po palme, kurią vėjas nešiojo kaip lopšį, o dievas, neturėdamas žmonos, prisilietė prie jo kairio šono šonkaulio – iš ten išdygo moteris, panašiai kaip biblinė Ieva, bet su jūros kvapu ir paukščio plunksna plaukuose.
Vienas keistas pasakojimas iš tų pradžių: Makemake, pavargęs nuo vienatvės, pasišaukė keturis tarnus – Haua, Hoa, Kenatea ir jų šešėlius, kurie tapo jo akimis saloje. Jie nešiojo jo balsą vėjyje, o vienas iš jų, tariamai, pavogė kiaušinį iš sooty tern paukščio, kad dievas galėtų iš jo išauginti žmones. Archeologai Oronge rado raižinių, kur Makemake vaizduojamas kaip kaukolė su paukščio snapu – galbūt tai jo tikroji forma, kai jis nusileido iš dangaus, palikdamas pėdsakus lavos uolose. Iki šiol tie raižiniai, datuojami XV amžiumi, traukia tyrinėtojus, kurie spėja, kad dievo akys – tai ne akiduobės, o žvaigždės, kurios nukrito į žemę, kad šviestų kelius pirmiesiems keliautojams.
Paukščių lenktynės ir derlingumo ugnis salos pakraščiuose
Makemake nebuvo sėdintis olose – jis valdė per judesį, ypač per Tangata Manu kultą, kuri kilo po moai statulų griovimo, kai pilietinis karas saloje paliko tik griuvėsius ir tuščias laukus. Kasmet pavasarį, kai žiemos vėjas nurimdavo, vyrai iš skirtingų klanų plaukdavo į Motu Nui – mažytę salelę prie Rapa Nui krantų, kur sooty tern paukščiai dėjo kiaušinius. Nugalėtojas, radęs pirmąjį kiaušinį, tapdavo Tangata Manu, paukštimis žmogumi, ir vienerius metus valdydavo salą iš Orongo kaimo, kur Makemake raižiniai stebėjo lenktynes. Dievas, kaip derlingumo globėjas, žadėjo, kad kiaušinis atneš gausą – derlių iš išnykusios toromiro medžio, žuvų pulkus ir vaikų gimimus. Bet plaukimas buvo pavojingas: rykliai laukdavo seklumose, o bangos daužydavo uolas kaip būgnus – vienas dalyvis, pasak padavimų, prarijo kiaušinį bėgdmas atgal, ir jo pilvas sprogo, paleisdamas paukščius į dangų kaip žvaigždes.
Kultas siejamas su keturiais dievais: Makemake, jo tarnu Haua-tu’u-take-take (paprastai tik Haua), žmona Hoa ir Kenatea – kiekvienas turėjo antgamtinį liokajų, kurio vardas skambėdavo per ceremonijas kaip burtažodis. Ivi atua, regėtojas, sapnuose matydavo nugalėtoją ir skelbdavo jį prieš lenktynes. Vienas nestandartinis epizodas iš XIX amžiaus: 1864 metais, kai perujiečių vergų medžiotojai pagrobė tūkstančius rapanujiečių, išlikę slėpė Makemake raižinius po bažnyčios grindimis – kunigai, atvykę su Biblija, nežinojo, kad po jų maldomis slypi paukščių dievo akys, kurios stebėjo, kaip liga sėja mirtį. Dabar, per Tapati festivalį vasarį, šokėjai atnaujina lenktynes – plaukioja kanojomis, ieškodami simbolinių kiaušinių, o laužai dega prie Orongo, primenantys, kad Makemake vis dar duoda derlių, net jei palmės išnyko prieš šimtmečius.
Dievo palikuonys ir dangaus akmuo, nešantis salos vardą
Makemake paliko palikimą ne tik žemėje – jo vaikai, Tive, Rorai, Hova ir kilminga Arangi-kote-kote, tapo klanų protėviais, saugodami salos ribas nuo audrų. Viena iš jų, Hova, tariamai ištekėjo už mirtingojo ir pagimdė dvynius, kurie iškalė pirmuosius moai, bet vėliau, per badmečius, jie virto paukščiais ir nuskrido į Hiva salas. Dievo galia silpnėja už Rapa Nui ribų – jis negali palikti savo žemės, lyg būtų pririštas prie vulkaninio smiltainio, iš kurio kyla statulos. Bet 2005 metais, per Velykas, astronomai Kalifornijoje pastebėjo mažą ledo gabalėlį už Neptūno – jis sukosi kaip kiaušinis danguje, ir atradėjas, prisimindamas salos vardą, pavadino jį Makemake, antruoju nykštukiniu planeta po Plutono. Iš pradžių juokais vadino Easterbunny, bet vėliau nusprendė pagerbti dievą, kurio sala minima Velykų sekmadienį nuo 1722 metų.
Vienas keistas faktas iš tamsesnių laikų: 1886 metais JAV laivo USS Mohican įgula, tyrinėdama salą, nusipirko medinį Makemake stabą iš toromiro medžio – jis keliavo į Tahitį, paskui į aukcionus Europoje ir galiausiai dingo, bet 2010-aisiais panašus radinys Londono muziejuje parodė, kad dievo veidas buvo išraižytas su paukščio snapu, kuris, pasak legendos, galėjo prakalbėti per sausrą. Šiandien, kai klimatas keičia vandenis aplink salą, rapanujiečiai meldžiasi Makemake prie Motu Nui, prašydami apsaugos nuo potvynių – 2023 metais, per cunamį, kiaušinių paieška buvo atšaukta, bet dievo raižiniai liko nepaliesti, lyg jis būtų nubaidęs bangas savo akimis.