Logunedé (jorubų kalba rašoma Logun Edé) – tai viena gražiausių ir paslaptingiausių Orixás figūrų, įkūnijanti dvilypumą, pusiausvyrą ir harmoniją tarp vyriškos bei moteriškos energijos. Jis yra Oxum (meilės, grožio ir upių deivės) ir Oxóssi (medžioklės bei miškų dievo) sūnus, todėl savyje jungia dvi stichijas – vandenį ir žemę, švelnumą ir jėgą, motinišką išmintį ir tėvišką drąsą.
Jo vardas reiškia „Logun – medžiotojas iš Edé“, nes pasak mitų, jis gyveno miestuose prie Edé upės Nigerijoje, kur susilieja vanduo ir miškas – tikrasis jo sferų susitikimo taškas.
Logunedé yra dvilypis dievas: pusę metų jis praleidžia su motina Oxum, upių gelmėse, o kitą pusę – su tėvu Oxóssi miškuose. Todėl jo prigimtis nuolat keičiasi – vienu metu jis švelnus, ramus, auksu spindintis kaip vandens paviršius, o kitu – tylus medžiotojas, budrus ir greitas kaip strėlė. Šis ciklas simbolizuoja žmogaus vidinę pusiausvyrą tarp jausmų ir veikimo, tarp kūno ir sielos.
Jo energija vadinama „dvigubu grožiu“ – jis yra tiek vyriškas, tiek moteriškas, bet ne kaip priešybės, o kaip dvi to paties šviesos pusės. Dėl šios priežasties Logunedé dažnai laikomas pusiausvyros, dvasingumo ir estetinio suvokimo Orixá. Jis globoja menininkus, kūrėjus, mąstytojus, tuos, kurie ieško grožio ne paviršiuje, o prasmėje.
Mitologijoje sakoma, kad Logunedé paveldėjo iš tėvo gebėjimą taikliai medžioti, o iš motinos – gebėjimą suvilioti pasaulį savo grožiu ir išmintimi. Kai jis vaikšto mišku, gamta nurimsta, nes atpažįsta jo tėvo dvasią; kai jis panyra į upę, vanduo tampa auksinis, nes atspindi motinos šviesą.
Logunedé nėra tik estetikos dievas. Jis – harmonijos tarp priešybių įsikūnijimas. Candomblé tradicijoje sakoma, kad kiekviename žmoguje gyvena dvi jėgos – Oxóssi ir Oxum – ir tik Logunedé sugeba jas suderinti. Todėl jis laikomas brandos ir vidinės integracijos simboliu.
Jo spalvos – auksinė, žalia ir mėlyna. Auksas žymi vandens blizgesį, turtą ir motinišką meilę, žalia – mišką ir gamtos gyvybę, mėlyna – dvasinį gilumą. Jo simboliai – lankas ir veidrodis: lankas reiškia veiksmą ir tikslą, o veidrodis – savęs pažinimą.
Ritualuose Logunedé garbinamas su ypatingu švelnumu. Jo giesmės – melodinės, pilnos subtilaus ritmo, ne triukšmingos. Jam aukojamas medus, vaisiai, žuvis, medžioklės grobis ir auksu blizgantys papuošalai. Tikinčiųjų apranga dažnai puošni, su šilkiniais audiniais, kurie atspindi šviesą – tai būdas pagerbti jo grožio dvasią.
Vienas iš mitų pasakoja, kad kai Oxum ir Oxóssi išsiskyrė, Logunedé liko vienišas. Jis nusprendė pusmetį praleisti su kiekvienu iš tėvų, kad nė vienas nesijaustų pamirštas. Taip gimė jo ciklinis buvimas dviejose vietose. Kiekvieną kartą, kai metų laikai keičiasi, Candomblé šventyklose sakoma: „Logunedé grįžta iš miško į vandenį“ arba „Logunedé išeina iš vandens į medžius“. Tai reiškia pusiausvyrą gamtoje – metų ritmą, kuris viską atnaujina.
Katalikiškoje sintezėje Logunedé dažnai tapatinamas su šventuoju Mergelės Marijos Sūnumi – jaunatvišku, gražiu ir šviesiu atvaizdu, kai kur net su šv. Pranciškumi, kaip gamtos ir taikos mylėtoju.
Candomblé tradicijoje Logunedé laikomas ir jaunimo globėju – ypač tų, kurie ieško savo tapatybės. Jam meldžiamasi, kai žmogus jaučiasi pasimetęs tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Jis moko, kad nereikia rinktis vieno – svarbiausia rasti savo ritmą tarp abiejų.
Jo giesmėje sakoma:
„Logunedé, medžiotojau iš Edé,
pusę laiko esi tyloje, pusę – dainoje,
viena tavo koja upėje, kita – žolėje,
tu esi tas, kuris suranda kelią tarp vandens ir vėjo.“
Logunedé yra šviesa, kuri spindi iš dviejų šaltinių – tėvo ir motinos, gamtos ir žmogaus. Jis primena, kad tikras grožis slypi ne viename krašte, o tarp jų – ten, kur skirtingos jėgos susitinka ir sukuria darną. Kai žmogus randa savyje pusiausvyrą tarp jausmų ir veiksmų, tarp širdies ir proto, sakoma, kad tada jo viduje prabudo Logunedé.