Kvantinės sąmonės iliuzija (Quantum Consciousness arba Quantum Mind Hypothesis) – tai idėja, kad žmogaus sąmonė nėra paprastas neuronų veiklos produktas, o kyla iš gilesnių kvantinių procesų, vykstančių subatominiu lygmeniu smegenyse. Kitaip tariant, mūsų mintys, suvokimas ir valia galėtų būti ne tik biocheminių reakcijų, bet ir kvantinės fizikos dėsnių rezultatas.
Ši mintis kilo iš klausimo, kurio mokslas dar nėra iki galo išsprendęs: kodėl turime sąmonės patirtį? Kaip iš elektros impulsų ir cheminės pusiausvyros atsiranda pojūtis „aš esu“? Daugelis neuromokslininkų sutinka, kad smegenys apdoroja informaciją, tačiau sąmonės vienybė – gebėjimas matyti, jausti ir galvoti kaip viena visuma – vis dar išlieka mįsle. Kvantinės sąmonės hipotezė bando paaiškinti šį reiškinį pasitelkdama mikropasaulio dėsnius.
Vienas garsiausių šios krypties modelių – Roger Penrose ir Stuart Hameroff pasiūlyta teorija, vadinama „Orchestrated Objective Reduction“ (Orch-OR). Pagal ją sąmonė kyla iš kvantinių procesų, vykstančių mikrotubulėse – smulkiose struktūrose neuronų viduje. Ten, esą, vyksta superpozicijos ir susietumo būsenos, panašios į tas, kurios apibūdina elementariųjų dalelių elgesį. Tam tikru momentu šios būsenos „sugriūva“ – įvyksta vadinamasis kvantinis kolapsas, kuris, pasak Penrose, sukuria sąmonės patyrimą.
Ši teorija ypač traukia tuos, kurie mano, kad žmogaus protas negali būti pilnai paaiškintas klasikinės fizikos terminais. Kvantiniai procesai leistų paaiškinti spontaniškumą, kūrybiškumą, net laisvos valios iliuziją. Jei smegenys geba naudotis kvantiniu pasauliu, jos nėra tik biocheminis kompiuteris – tai reiškia, kad sąmonė galėtų būti universali energijos forma, susieta su visatos struktūra.
Vis dėlto ši hipotezė turi ir daug kritikų. Fiziniai argumentai paprasti – smegenys yra per šiltos, per drėgnos ir per triukšmingos aplinkos, kad jose išliktų subtilios kvantinės būsenos. Kvantiniai efektai, anot skeptikų, greitai „dekoheruoja“, t. y. praranda kvantinį vientisumą. Be to, kol kas nėra eksperimentinių įrodymų, kad tokie procesai iš tiesų daro įtaką neuronų veiklai.
Nepaisant to, kvantinės sąmonės idėja tapo filosofine metafora, jungiančia fiziką ir psichologiją. Ji primena žmogui, kad mūsų „aš“ galbūt yra ne priežastis, o pasekmė – mikropasaulio dėsnių atspindys. Jei Visata iš tikrųjų yra kvantinė, tuomet ir mūsų sąmonė – jos dalis.
Kai kurie mąstytojai šią idėją sieja su panpsichizmu – požiūriu, jog kiekviena materijos dalelė turi tam tikrą proto užuomazgą. Pagal šį požiūrį, sąmonė nėra atsitiktinis evoliucijos produktas, o pati Visatos savybė. Galbūt todėl, kad materija „jaučia“ pati save, ji sugebėjo sukurti sudėtingas būtybes, kurios klausia, kas jos yra.
Kvantinės sąmonės teorija balansuoja tarp mokslo ir mistikos. Ji nei patvirtinta, nei visiškai paneigta. Galbūt ji klaidinga, gal tik metaforiškai teisinga, o gal tiesiog per anksti laikoma fantazija. Bet net jei sąmonė tėra kvantinė iliuzija, ji vis tiek išlieka reali mums – stebėtojams, kurie savo pačių akimis bando pamatyti mikropasaulio paslaptį, iš kurios patys esame sukurti.