Kvadrato apologija (gr. Διαλογία τοῦ Κοδράτου; lot. Apologia Quadrati; angl. Quadratus’ Apology) laikoma pačiu seniausiu krikščionių tikėjimo gynimo raštu, kurį maždaug 124–125 m. po Kr. imperatoriui Hadrianui jo vizito Atėnuose metu įteikė mąstytojas Kvadratas Atėnietis. Šis veikalas žymi svarbų lūžį ankstyvosios Bažnyčios istorijoje, kai krikščionybė iš uždaros bendruomenės judėjimo pradėjo transformuotis į intelektualų dialogą su Romos imperijos valdžia. Kvadratas, tradicijoje vadinamas apaštalų mokiniu, savo raštu siekė ne tik apginti tikinčiuosius nuo nepagrįstų kaltinimų, bet ir pateikti racionalius įrodymus apie Jėzaus Kristaus dieviškąją galią, remdamasis dar gyvais jo padarytų stebuklų liudininkais.
Nors visas apologijos tekstas neišliko, jo reikšmė ankstyvajai krikščionybei buvo milžiniška, nes tai buvo pirmas kartas, kai krikščionių mokymas buvo sistemingai pristatytas imperatoriui kaip teisėta ir intelektualiai pagrįsta religija. Istorikas Eusebijus Cezarietis savo raštuose aukštino šį kūrinį dėl jame esančios apaštališkosios doktrinos tyrumo ir autoriaus nuovokumo. Kvadratas šiame rašte akcentavo Jėzaus darbų tikrumą ir tęstinumą, pabrėždamas, kad krikščionybė nėra grįsta pramanais, o remiasi istoriniais faktais, kuriuos galėjo patvirtinti net ir autoriaus amžininkai.
Kvadratas Atėnietis gimė apie 60 m. po Kr. Mažojoje Azijoje ir savo ankstyvaisiais metais keliavo kaip pamokslininkas, skleisdamas Evangeliją įvairiuose regionuose. Vėliau apsigyvenęs Atėnuose, jis tapo nepriklausomu mokytoju, panašiai kaip graikų filosofai, tačiau savo veiklą skyrė krikščioniškos išminties sklaidai. Tradicija jį mini kaip trečiąjį Atėnų vyskupą, perėmusį pareigas po šventojo Publijaus kankinystės, nors mokslininkai vis dar ginčijasi dėl apologeto ir vyskupo tapatybės tapatumo.
Išlikęs apologijos fragmentas ir stebuklų įrodymai
Iš viso didelės apimties Kvadrato rašto iki mūsų dienų išliko tik viena trumpa pastraipa, kurią savo „Bažnyčios istorijoje“ cituoja Eusebijus Cezarietis. Šis fragmentas yra neįkainojamas, nes jame autorius tiesiogiai aprašo Jėzaus atliktų gydymų ir prikėlimų iš numirusiųjų poveikį. Kvadratas teigia, kad Išganytojo darbai buvo matomi ne tik tada, kai Jėzus gyveno žemėje, bet ir ilgą laiką po jo išvykimo, nes išgydytieji ir prikeltieji liko gyvi ir liudijo tiesą.
Šiame fragmente autorius pabrėžia, kad kai kurie žmonės, kuriuos Jėzus prikėlė iš numirusiųjų, išgyveno net iki Kvadrato laikų. Tai itin stiprus apologetinis argumentas, kuriuo bandoma įtikinti imperatorių Hadrianą, kad krikščionių tikėjimas turi apčiuopiamą, patikrinamą pagrindą. Kvadrato vartojama kalba rodo, kad jis Jėzų laikė ne tik praeities figūra, bet ir amžinuoju „Soter“ (Išganytoju), kurio galia yra nuolatos veikianti ir matoma per bendruomenės gyvenimą.
Kvadrato tapatybė ir mokslinės diskusijos
Mokslinėje literatūroje ilgą laiką diskutuojama, ar Kvadratas apologetas yra tas pats asmuo, kuris minimas kaip pranašas ir apaštalų mokinys. Kai kurie teologai, pavyzdžiui, Otto Bardenheweris, bandė juos tapatinti, tačiau Katalikų enciklopedija pažymi, kad įrodymų tokiam tvirtinimui nepakanka. Taip pat egzistuoja intriguojanti, bet mažai tikėtina teorija, kad Kvadrato apologija iš tiesų yra anoniminis „Laiškas Diognetui“, tačiau dauguma tyrinėtojų šią prielaidą atmeta dėl turinio ir stiliaus neatitikimų.
Nepaisant tapatybės neaiškumų, Kvadrato vaidmuo Atėnų krikščionių bendruomenės konsolidavime yra pripažįstamas. Dionisijus Korintietis savo laiškuose rašė, kad Kvadratas savo uolumu suvienijo išblaškytus Atėnų krikščionis ir atgaivino jų tikėjimą po persekiojimų bangos. Šis dvasinis atgimimas rodo, kad Kvadratas buvo ne tik intelektualas, bet ir autoritetingas lyderis, gebėjęs suderinti filosofinę argumentaciją su praktiniu bendruomenės stiprinimu.
Mirtis ir palikimas krikščioniškoje tradicijoje
Pagal Bažnyčios tradiciją, Kvadrato veikla ir drąsus krikščionybės gynimas prieš pagonis galiausiai baigėsi jo suėmimu. Manoma, kad jis mirė iš bado kalėjime apie 129 m. po Kr., tapdamas vienu pirmųjų apologetų kankinių. Jo palikimas išlieka svarbus kaip ankstyviausias pavyzdys, kaip krikščionys bandė integruotis į Romos imperijos intelektualinį gyvenimą, neatsisakydami savo apaštališkųjų šaknų ir tiesos apie Kristaus stebuklus.
Kvadratas Atėnietis yra gerbiamas tiek Katalikų, tiek Stačiatikių Bažnyčiose. Jo atminimo diena Katalikų Bažnyčioje minima gegužės 26 d., o Stačiatikių tradicijoje – rugsėjo 21 d., kur jis taip pat commemoruojamas kaip vienas iš septyniasdešimties apaštalų. Nors iš jo raštų išliko tik kelios eilutės, jos liudija apie laikmetį, kai krikščionybė turėjo drąsos stoti prieš imperijos galybę ir reikalauti teisingumo remdamasi tiesa.
Kvadrato apologija
Vienintelis išlikęs Kvadrato apologijos fragmentas (išsaugotas Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorija“, IV.3):
„Tačiau mūsų Išganytojo darbai visada buvo čia, nes jie buvo tikri: tai tie, kurie buvo išgydyti nuo savo ligų, ir tie, kurie buvo prikelti iš numirusių; jie buvo matomi ne tik tuo metu, kai buvo gydomi ir prikeliami, bet ir vėliau nuolatos buvo šalia. Jie pasiliko ne tik Išganytojui viešint žemėje, bet ir gana ilgą laiką jam iškeliavus; iš tiesų, kai kurie iš jų išgyveno net iki mūsų laikų.“