Kuo skiriasi žydų, katalikų ir stačiatikių Biblijos?

Šventasis Raštas žydų, katalikų ir stačiatikių tradicijose yra pagrindinis tikėjimo šaltinis, tačiau kanonų sudėtis ir jų ribos skiriasi.

Kasdienėje kalboje galima sakyti ir „žydų Biblija“, nes žmonės supranta, apie ką kalbama, tačiau tiksliai žydų tradicijoje šis rinkinys vadinamas Tanachu, o ne Biblija. Tuo tarpu katalikai ir stačiatikiai savo Šventąjį Raštą iš tiesų vadina Biblija, todėl šis terminas jiems yra natūralus ir teisingas.

Tanachas: žydų kanono ribos ir logika

Žydų tradicijoje Šventasis Raštas vadinamas Tanachu – tai trijų dalių rinkinys: Torah (Įstatymas), Nevi’im (Pranašai) ir Ketuvim (Raštai). Torah apima Penkiaknygę, kuri visiškai sutampa su katalikų ir stačiatikių Pentateuchu: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygomis. Nevi’im ir Ketuvim apima istorines, pranašų ir poetines knygas, tokias kaip Jozuės, Teisėjų, Samuelio, Karalių, Psalmių, Patarlių, Jobo, Danieliaus ar Esteros knygos. Tačiau žydų kanone nėra deuterokanoninių knygų, nes žydų bendruomenė kanoną formavo pagal hebrajišką Masoretinį tekstą, o graikiškai išlikusios knygos (Tobitas, Judita, Išminties knyga, Siracidas, 1–2 Makabėjų) nebuvo laikomos autoritetingomis. Todėl Tanachas yra siauresnis ir labiau susietas su hebrajiškos tradicijos ribomis.

Katalikų kanonas: Septuagintos paveldas ir deuterokanoninės knygos

Katalikų tradicijoje Senasis Testamentas yra platesnis, nes be hebrajiškojo kanono knygų pripažįstamos septynios deuterokanoninės knygos: Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, Barucho, 1 ir 2 Makabėjų. Taip pat įtraukti papildomi Danieliaus (Suzana, Belas ir slibinas, Trijų jaunuolių giesmė) ir Esteros knygos skyriai, kurie yra Septuagintos tradicijoje, bet nepatenka į Masoretinį tekstą. Šios knygos buvo naudojamos ankstyvojoje Bažnyčioje, turėjo liturginę ir teologinę vertę, todėl katalikų kanone išliko kaip autoritetingos. Katalikų kanonas remiasi tiek hebrajiška, tiek graikiška tradicija, todėl yra platesnis nei žydų Tanachas.

Stačiatikių kanonas: platesnė Septuagintos tradicija

Stačiatikių tradicija daugeliu atžvilgių sutampa su katalikų, tačiau jų Senasis Testamentas paprastai yra dar platesnis. Be katalikų pripažįstamų deuterokanoninių knygų, kai kurios stačiatikių Bažnyčios įtraukia 3 Makabėjų, 4 Makabėjų (dažniausiai kaip priedą), Manaso maldą ir Psalmę 151. Stačiatikių kanonas remiasi Septuaginta kaip pagrindiniu Senojo Testamento tekstu, todėl išlaiko knygas, kurios katalikų tradicijoje turi ribinį statusą. Šie skirtumai susiformavo dėl skirtingų tekstinių tradicijų: katalikai labiau derino kanoną su hebrajiškuoju Masoretiniu tekstu, o stačiatikiai išlaikė platesnį graikiškąjį paveldą.

Kodėl kai kurios knygos įtrauktos, o kitos – ne?

Knygų įtraukimo ar neįtraukimo priežastys susijusios su tekstų kilme, kalba, naudojimu bendruomenėse ir teologine reikšme. Žydų kanonas buvo formuojamas pagal hebrajišką tekstyną, todėl knygos, parašytos ar išlikusios tik graikiškai (pvz., Tobitas, Judita, Išminties knyga, Siracidas, 1–2 Makabėjų), nebuvo įtrauktos. Katalikai ir stačiatikiai šias knygas priėmė, nes jos buvo Septuagintos dalis ir turėjo autoritetą ankstyvojoje krikščionybėje. Danieliaus ir Esteros papildymai katalikų ir stačiatikių tradicijose išliko dėl teologinės vertės, tačiau žydų tradicija juos laiko nekanoniniais, nes jie nėra hebrajiškame tekste.

Kas visose tradicijose sutampa?

Visos trys tradicijos sutampa pagrindinėse Senojo Testamento knygose: Penkiaknygėje, istoriniuose pranašuose, psalmėse, Jobo, Patarlių ir daugumoje pranašų knygų. Skirtumai atsiranda tik dėl deuterokanoninių knygų ir papildomų skyrių, kuriuos katalikai ir stačiatikiai priima, o žydai – ne. Tai rodo, kad kanonų skirtumai yra istoriniai ir tekstiniai, o ne esminiai tikėjimo turinio požiūriu.

Kuo skiriasi žydų, katalikų ir stačiatikių tikėjimai

Žydų tikėjimas yra Sandoros tikėjimas – pagrindinis dėmesys skiriamas Dievo ir Izraelio santykiui, Įstatymo (Torah) laikymuisi ir tautos istorinei tapatybei. Žydai laiko Dievą vieninteliu, absoliučiu Kūrėju ir teisėju, kuris neįsikūnija žmoguje, todėl jie nepripažįsta Jėzaus kaip Mesijo ar Dievo Sūnaus. Ši nuostata lemia, kad žydų kanone nėra Naujojo Testamento knygų, o pranašystės interpretuojamos kaip tautos išlikimo, moralinio teisingumo ir Dievo teismo išraiška. Religijos praktikos ir moralės normos grindžiamos Torah ir išminties knygomis, o liturgija, maldos ir šventės stiprina ryšį su Dievu ir bendruomene.

Katalikų tikėjimas yra Kristaus centrinis tikėjimas, kurio pagrindą sudaro Šventasis Raštas, apaštalinė tradicija ir Bažnyčios mokymas. Dievas katalikų požiūriu yra Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, o Jėzus Kristus laikomas Dievo Sūnumi ir Mesiju. Senasis Testamentas katalikų tradicijoje laikomas Kristaus atėjimo paruošiamuoju tekstu, o deuterokanoninės knygos (Tobitas, Judita, Išminties knyga, Siracidas, Baruchas, 1–2 Makabėjai) pripažįstamos dėl moralinės, teologinės ir istorinės vertės. Kai kurios dalys Danieliaus ir Esteros knygose įtrauktos kaip papildymai, nes jos sustiprina tikėjimo pamokas. Katalikų kanonas sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai, o sakramentai, liturgija ir Bažnyčios autoritetas padeda interpretuoti tekstus praktiniam tikėjimo gyvenimui.

Stačiatikių tikėjimas daugeliu aspektų sutampa su katalikų, tačiau akcentuoja liturginę patirtį, mistinį tikėjimo aspektą ir Septuagintos autoritetą. Dievo samprata yra tokia pati kaip katalikų – Trejybė, tačiau šalia to, liturgija ir ikonos turi didelę reikšmę tikėjimo išraiškai. Stačiatikų kanonas dažnai platesnis nei katalikų, įtraukiant 3–4 Makabėjų knygas, Manaso maldą ar kitus papildymus, kurie katalikų tradicijoje laikomi neprivalomais arba papildomais. Tekstai interpretuojami simboliškai, mistiškai, per liturgines apeigas, todėl kai kurios knygos, nepripažįstamos katalikų, stačiatikių tradicijoje išlieka autoritetingos.

Skirtumai tarp žydų, katalikų ir stačiatikių tradicijų kyla iš tekstinių šaltinių, istorinių raidos kelių ir teologinių akcentų. Žydų tradicija remiasi tautos istorija ir Įstatymo autoritetu, katalikų – Kristaus gyvenimu, mokymu ir Bažnyčios interpretacija, stačiatikių – liturgija, Septuaginta ir mistine patirtimi. Knygų įtraukimo ar neįtraukimo priežastys dažnai susijusios su istorinėmis aplinkybėmis, sinagogų ar bažnytinių bendruomenių naudojimu, teologine verte ir liturginiu autoritetu. Pagrindinė Šventojo Rašto žinia visose tradicijose sutampa, o skirtumai labiau istoriniai ir teologiniai nei esmės.

Šventojo Rašto kanonų palyginimas