Kunigunda

Kunigunda Liuksemburgietė (vok. Kunigunde von Luxemburg) – tai viena įtakingiausių viduramžių Europos moterų, Šventosios Romos imperijos imperatorė, kurios autoritetas prilygo jos vyro galingumui, o pamaldumas pelnė jai šventosios vardą.

Asmenybė, Vardas ir Kilmė

• Originalus vardas: Cunigunde (senovės aukštaičių vokiečių k. Kuoni – drąsus, Gund – kova).
• Titulas: Šventosios Romos imperijos imperatorė, Vokietijos karalienė.
• Gyvenimo laikas: apie 975 m. – 1033 m. kovo 3 d.
• Kilmė: Liuksemburgo grafo Sigfrydo ir Hedvigos dukra. Ji buvo tiesioginė Karolio Didžiojo palikuonė.

Kunigunda gyveno laikotarpiu, kai formavosi tai, ką šiandien vadiname Centrine Europa. 999 m. (arba 1000 m.) ji ištekėjo už Henriko II Šventojo (kuris buvo Henriko I Paukštininko proanūkis).

Svarbiausi įvykiai:

1. Karūnavimas: 1002 m. ji tapo Vokietijos karaliene (Paderborne), o 1014 m. vasario 14 d. Romos Šv. Petro bazilikoje popiežius Benediktas VIII ją kartu su vyru karūnavo Šventosios Romos imperatore.
2. Politinė galia: Ji nebuvo tik karaliaus žmona. Dokumentuose ji dažnai minima kaip consors regni (karalystės partnerė). Kai Henrikas II kariaudavo, Kunigunda valdydavo imperiją, pirmininkaudavo susirinkimams ir priimdavo diplomatinius sprendimus.

Kunigunda ir Henrikas II garsėjo kaip „šventoji pora“. Jų valdymas pasižymėjo glaudžiu Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimu.

• Bambergo vyskupijos įkūrimas (1007 m.): Tai buvo svarbiausias jų bendras projektas. Kunigunda skyrė savo asmenines valdas (savo kraitį), kad būtų įkurta ši vyskupija, tapusi krikščionybės centru rytuose.
• Kupelio auka: Legenda pasakoja, kad ji pati nešiojo akmenis statant Bambergo katedrą.
• „Baltoji santuoka“: Pasak vėlesnių hagiografijų (šventųjų gyvenimo aprašymų), pora gyveno skaistybėje (nors šiuolaikiniai istorikai spėja, kad jie tiesiog negalėjo susilaukti vaikų). Tai sustiprino jų, kaip dvasinių valdovų, įvaizdį.

Išbandymas ugnimi (Ordalijos)

Vienas dramatiškiausių ir simboliškai stipriausių epizodų Kunigundos gyvenime yra tiesiogiai susijęs su archajiška viduramžių teisine praktika – ordalijomis (lot. ordalium – Dievo teismas). Nepaisant jos nuolankumo ir pamaldumo, imperatorė tapo piktų liežuvių ir politinių intrigų auka: ji buvo viešai apkaltinta neištikimybe savo vyrui imperatoriui Henrikui II. Toks kaltinimas ne tik griovė jos asmeninę garbę, bet ir kėlė grėsmę visos imperatoriškosios šeimos sakraliam autoritetui. Nors Kunigunda galėjo pasinaudoti teisine teise ir pasitelkti kompurgatorius (priesaikos pagalbininkus), kurie savo vardu būtų patvirtinę jos žodžius, ji pasirinko kur kas radikalesnį ir pavojingesnį kelią. Norėdama galutinai nutildyti kritikus ir parodyti, kad jos sąžinė yra tyra prieš Aukščiausiąjį, ji pareikalavo fizinio išbandymo ugnimi, tikėdama, kad Dievas neleis nukentėti nekaltajam.

Šis procesas virto kvapą gniaužiančiu reginiu: bazilikoje, stebint gausiai dvasininkų ir didikų miniai, ant žemės buvo išrikiuota 12 iki raudonumo įkaitintų metalinių noragų. Skaičius dvylika čia turėjo gilią biblinę prasmę, simbolizuojančią apaštalus ir visos Bažnyčios liudijimą. Pasakojama, kad Kunigunda, sukalbėjusi maldą, basomis kojomis žengė per liepsnojančią geležį. Jos žingsniai buvo tvirti, o veidas išliko ramus. Pasibaigus bandymui, susirinkusiųjų nuostabai, jos pėdos liko visiškai nesužalotos – ant jų nebuvo nei nudegimų, nei pūslių. Šis stebuklas tapo galutiniu, neginčijamu Dievo verdiktu (Iudicium Dei), kuris akimirksniu panaikino visus įtarimus. Po šio įvykio Kunigundos autoritetas išaugo tiek, kad ji tapo ne tik politine, bet ir moraline imperijos ašimi, o šis „išgryninimas ugnimi“ vėliau tapo vienu pagrindinių argumentų jos kanonizacijos procese, įrodančiu jos ypatingą ryšį su dangiškąja apsauga.

Pasitraukimas ir mirtis

Po vyro mirties 1024 m., Kunigunda parodė politinę išmintį: ji laikinai perėmė imperijos valdymą (regenciją), kol buvo išrinktas naujas valdovas Konradas II, taip išvengiant pilietinio karo.

1. Vieta: 1025 m., per savo įkurto Kaufungeno vienuolyno metines, ji nusiėmė imperatoriškas brangenybes, apsivilko kuklų vienuolės drabužį ir pasitraukė iš politikos.
2. Laikas: Mirė 1033 m. kovo 3 d.
3. Atmintis: 1200 m. popiežius Inocentas III ją paskelbė šventąja. Jos ir Henriko II kapavietė Bambergo katedroje yra vienas gražiausių vėlyvosios gotikos meno kūrinių (autorius Tilman Riemenschneider).