Ksenofanas

Ksenofanas Kolofonietis (Xenophanes of Colophon) – viena ryškiausių ir drąsiausių ikisokratinės filosofijos figūrų, gyvenusi maždaug 570–475 m. pr. Kr. Jis nebuvo tiesiog sausas teoretikas; Ksenofanas buvo klajojantis poetas, riteris ir socialinis kritikas, kuris savo eilėmis (elegijomis ir satyromis) negailestingai talžė tuometinės graikų visuomenės ydas bei naivų tikėjimą olimpo dievais.

Ksenofanas laikomas teologijos ir pažinimo teorijos (epistemologijos) pradininku. Jis pirmasis Vakarų mąstymo istorijoje metė iššūkį antropomorfizmui – polinkiui dievybes įsivaizduoti kaip žmones. Jo mintys apie Dievą, mokslą ir tiesą padėjo pamatus vėlesnei Platono ir Aristotelio filosofijai.

Ksenofano kova prieš „žmogiškuosius“ dievus

Didžiausią smūgį Ksenofanas sudavė populiariajai graikų religijai, kurią suformavo Homeras ir Hesiodas. Jam kėlė pasipiktinimą tai, kad dievams buvo priskiriamos visos žmogaus ydos: vagystės, neištikimybė ir melas.

• Kritika antropomorfizmui: Ksenofanas pastebėjo, kad žmonės dievus kuria pagal savo atvaizdą. Etopai sako, kad jų dievai juodaodžiai ir riestanosiai, o trakai – kad jų dievai mėlynakiai ir rusvaplaukiai.
• Garsusis gyvulių palyginimas: Jis ironiškai teigė, kad jei jaučiai, arkliai ar liūtai turėtų rankas ir mokėtų piešti, jie savo dievus pavaizduotų kaip jaučius, arklius ar liūtus.
• Religinis reliatyvumas: Jis suprato, kad religija dažnai yra tik kultūrinis atspindys, o ne objektyvi tiesa apie visatos kūrėją.

Ksenofano Dievo samprata

Atmetęs daugybę graikų dievų, Ksenofanas pasiūlė radikalią to meto Europai idėją – vieną, aukščiausią dievybę, kuri neturi nieko bendro su žmogaus pavidalu ar mąstymu.

Ksenofanas kaip mokslininkas: Žemė, vanduo ir fosilijos

Ksenofanas domėjosi ne tik teologija, bet ir gamtos mokslais. Jis rėmėsi stebėjimais, o ne mitais, todėl kai kurios jo įžvalgos buvo stebėtinai modernios.

• Visko pradžia: Jis manė, kad viskas kyla iš žemės ir vandens. „Mes visi gimėme iš žemės ir vandens“, – sakė jis.
• Fosilijų atradimas: Tai vienas įdomiausių faktų. Ksenofanas rado žuvų ir jūrų kriauklių liekanų kalnuose (Maltoje, Sicilijoje). Iš to jis padarė teisingą mokslinę išvadą: kadaise tos vietos buvo po vandeniu, o žemės paviršius nuolat keičiasi – tai, kas buvo jūra, tampa sausuma, ir atvirkščiai.
• Saulė ir debesys: Jis manė, kad Saulė ir žvaigždės yra degantys debesys, kurie kiekvieną dieną užsidega ir užgesta. Nors tai klaidinga teorija, ji rodo jo siekį reiškinius aiškinti fizinėmis, o ne dieviškomis priežastimis (pvz., Saulė jam nebuvo Helijo vežimas).

Pažinimo teorija: Tikėjimas prieš Tiesą

Ksenofanas laikomas skepticizmo tėvu. Jis pirmasis aiškiai atskyrė objektyvią tiesą nuo subjektyvios nuomonės.

Pasak jo, net jei žmogui ir pavyktų atsitiktinai pasakyti visišką tiesą apie visatą, jis pats to niekada nesužinotų ir nebūtų tikras. Mes matome ne pačią tiesą, o tik jos „šešėlius“ ar „tikimybes“. Dievas žino viską, o žmogui skirta tik spėlioti ir pamažu, per ieškojimus, atrasti geresnius atsakymus. Tai buvo milžiniškas žingsnis į priekį – nuo dieviško apreiškimo prie žmogiško tyrimo.

Socialinė kritika: Išmintis prieš raumenis

Ksenofanas nesutarė su savo laikmečio graikų kultu, aukštinančiu olimpiados nugalėtojus. Jis piktinosi, kad atletai gauna didžiausią garbę, nemokamą maistą ir geriausias vietas šventėse, nors jų pergalės niekaip nepadeda valstybei.

Jis teigė: „Mūsų išmintis yra geresnė už vyrų ir žirgų jėgą“. Anot jo, boksininko ar bėgiko pergalė nepadarys miesto geriau valdomo ir neužpildys iždo, o štai išmintingas žmogus gali duoti naudos visai bendruomenei. Tai buvo ankstyvasis intelektualo balsas, reikalaujantis pripažinimo protiniam darbui.

10 autentiškų Ksenofano citatų

• Etiopai sako, kad jų dievai juodaodžiai ir riestanosiai, o trakai – kad jų dievai mėlynakiai ir rusvaplaukiai. Ksenofanas norėjo parodyti, kad žmonės dievų įvaizdį kuria pagal savo pačių rasinius ir fizinius bruožus, o ne pagal tiesą.
• Jei jaučiai, arkliai ar liūtai turėtų rankas ir mokėtų piešti, jie pavaizduotų dievus panašius į save pačius. Šia ironiška metafora pabrėžiama, kad antropomorfinė religija yra tiesiog žmogaus fantazijos projekcija, o ne dieviška realybė.
• Vienas Dievas, didžiausias tarp dievų ir žmonių, nei pavidalu, nei mintimis nepanašus į mirtinguosius. Tai jo monoteistinės idėjos pagrindas: Dievas yra absoliuti kitokybė, kurios negalima matuoti žmogiškais standartais.
• Jis visas regi, visas mąsto, visas girdi. Buda norėjo pasakyti, kad Dievas neturi ribotų jutimo organų kaip žmogus; Dievo sąmonė yra vientisa ir apimanti visą visatą.
• Be jokio vargo jis judina visa ką savo minties galia. Šia citata nurodoma į Dievo visagalybę ir intelektualią prigimtį – kūryba vyksta ne per fizinį darbą, o per sąmonės valią.
• Dievams mirtingieji priskyrė viską, kas tarp žmonių yra gėdinga ir smerktina: vagystes, svetimavimą ir vienas kito apgaudinėjimą. Ksenofanas kritikavo antikinę mitologiją už tai, kad ši dievybes pavertė amoraliais personažais, taip žlugdydama visuomenės etiką.
• Tiesos niekas nežino ir niekada nesužinos – nei apie dievus, nei apie viską, ką aš sakau. Tai skepticizmo pagrindas: žmogaus protas yra ribotas, todėl mes turime tenkintis tikėtinomis prielaidomis, o ne absoliučiu žinojimu.
• Viskas kyla iš žemės ir viskas grįžta į žemę. Ši citata atspindi jo gamtamokslinį požiūrį į gyvybės ir materijos cirkuliaciją gamtoje.
• Net jei žmogui pasisektų pasakyti pilniausią tiesą, jis pats to nežinotų; viskas tėra tik nuomonės audinys. Mąstytojas pabrėžė atskirtį tarp tiesos (objektyvumo) ir tikėjimo (subjektyvumo).
• Ieškodami, ilgainiui, žmonės atranda tai, kas geriau. Ši mintis yra viena pirmųjų „pažangos“ idėjų istorijoje: tiesa negaunama iškart, ji atidengiama per nuoseklų tyrimą ir laiką.