Cistersų vienuolis ir mistikas Bernardas Klervietis (Bernardus Claraevallensis, 1090–1153), vienas įtakingiausių viduramžių teologų, traktate „De Diligendo Deo“ („Apie Dievo meilę“, PL 182, 979) aprašė keturis meilės laipsnius – dvasinės kelionės pakopas, kuriomis žmogaus meilė pamažu išsivalo nuo savimeilės ir virsta gryniausia dieviška meile. Šis veikalas parašytas popiežiui Inocentui II, tačiau kupinas asmeninės patirties ir išpažintinio tono: Bernardas jame kalba apie savo paties vidinę transformaciją, kai žemiška aistra buvo perkeista į dvasinę ekstazę.
Pirmas laipsnis – meilė sau dėl savęs
Tai natūrali pradžia, įgimta visiems žmonėms. Bernardas sako, kad žmogus iš prigimties myli save, rūpinasi savo kūnu, išgyvena troškimą būti saugiam, sotus ir gyvas. Ši meilė nėra nuodėminga – ji būtina kaip pradinė ugnis, iš kurios gali kilti aukštesnė meilė. Tačiau šiame etape žmogus dar nesiekia Dievo – jis rūpinasi savimi, nes nemato nieko už savo poreikių horizonto. Tai egoistinės, instinktyvios meilės pakopa.
Antras laipsnis – meilė Dievui dėl savęs
Kai žmogus patiria, kad Dievas jam duoda gėrį – sveikatą, ramybę, pagalbą nelaimėje – jis ima mylėti Dievą, bet vis dar dėl naudos sau. Bernardas čia kalba apie „pradžios malonę“: Dievas leidžia žmogui mylėti Jį dėl dovanų, nes kitaip šis dar nemokėtų mylėti pačios Gėrio prigimties. Tai vaikiška, bet jau dvasiškai kryptinga meilė. Žmogus pradeda pažinti Dievą kaip Gėrio šaltinį, nors meilės dar nemotyvuoja vien dėkingumas, o nauda.
Trečias laipsnis – meilė Dievui dėl Dievo
Šiame taške žmogaus siela pradeda keistis iš esmės. Jis myli Dievą nebe dėl to, ką Dievas duoda, bet dėl to, kas Jis yra. Bernardas rašo: „Kai žmogus paragauja, koks švelnus yra Viešpats, jis Jį myli ne dėl savęs, bet dėl Jo paties.“ Tai – dvasinio brandumo ženklas: meilė tampa nesuinteresuota, skaidri, panaši į Dievo meilę žmogui. Čia gimsta kontempliacija, malda be prašymo, džiaugsmas buvime su Dievu, o ne iš jo gaunamuose dalykuose.
Ketvirtas laipsnis – meilė sau dėl Dievo
Paskutinė pakopa yra mistinė vienybė – meilė savęs dėl Dievo. Tai reiškia, kad žmogus save myli tik tiek, kiek jame yra Dievas. Asmuo tampa skaidrus, „perdega“ nuo savimeilės, ir pats savyje regi Dievo atvaizdą. Bernardas tai vadina būsena, kuri pasiekiama retai ir trumpam, tarsi ekstazės blyksniu. Jis sako: „Retas žmogus tai pasiekia, ir niekas ilgai joje neišsilaiko.“ Čia žmogaus valia visiškai sutampa su Dievo valia – jis nebeatskiria, kur baigiasi „aš“ ir prasideda „Tu“.
Meilės laiptai
Bernardas šiuos laipsnius vadina „meilės laiptais“ – jie simbolizuoja ne teorinę sistemą, o gyvą kelionę. Pirmieji du laiptai priklauso žemiškajai, kūniškai būčiai, trečiasis ir ketvirtasis – dvasinei. Kiekvienas aukštesnis laipsnis ne naikina žemesniojo, o jį perkeičia: savimeilė virsta Dievo meile, o Dievo meilė galiausiai grąžina žmogų prie savęs jau perkeisto – kaip vynas, virtęs vandeniu atgal, kaip pats Bernardas metaforiškai aprašo.
Bernardo mokymas apie keturis meilės laipsnius tapo vienu kertinių krikščioniškosios mistikos ir viduramžių teologijos pamatų. Jis paveikė Tomas Akvinietį, Bonaventūrą, o vėliau ir Teresę Avilietę bei Joną Kryžiaus. Iš esmės tai modelis, kaip žmogaus meilė gali augti nuo savęs link Absoliuto – tai psichologinė ir teologinė kelionė iš egoizmo į ekstazę.