Antrasis Vatikano susirinkimas (1962–1965 m.), žinomas kaip Vatikano II, yra vienas svarbiausių XX a. Katalikų Bažnyčios įvykių, radikaliai pakeitęs jos santykį su šiuolaikiniu pasauliu, liturgiją ir ekumeninį dialogą.
Susirinkimas vyko nuo 1962 m. spalio 11 d. iki 1965 m. gruodžio 8 d., suskirstytas į keturias sesijas: 1962 m. rudenį, 1963 m., 1964 m. ir 1965 m. Posėdžiai vyko Šv. Petro bazilikoje, Vatikane, Romoje. Roma tuo metu buvo ne tik dvasinis Katalikų Bažnyčios centras, bet ir gyvybingas miestas, atsigavęs po Antrojo pasaulinio karo, pulsuojantis modernėjančios Italijos ritmu. Bazilikos navos, papuoštos spalvingais vyskupų apdarais, tapo istorinių diskusijų arena, o Romos kavinėse vyskupai ir teologai tęsė neformalius debatus.
Originalo kalba (lotynų) susirinkimas vadinamas Concilium Oecumenicum Vaticanum Secundum („Antrasis Vatikano ekumeninis susirinkimas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Vatikano II susirinkimas“, „Antrasis Vatikano susirinkimas“ arba tiesiog „Vatikano II“. Kai kuriuose kontekstuose jis vadinamas „Atnaujinimo susirinkimu“ arba „Ekumenizmo susirinkimu“, pabrėžiant jo tikslą atverti Bažnyčią šiuolaikiniam pasauliui ir dialogui su kitomis religijomis.
Susirinkime dalyvavo apie 2500–2900 vyskupų iš viso pasaulio, taip pat teologai, ekspertai (periti), pasaulietiniai stebėtojai ir nekatalikų krikščionių atstovai. Svarbiausi dalyviai:
- Popiežius Jonas XXIII, sušaukęs susirinkimą 1959 m., siekdamas Bažnyčios „atnaujinimo“ (aggiornamento). Jis mirė 1963 m., bet jo vizija formavo susirinkimą.
- Popiežius Paulius VI, tęsęs susirinkimą po Jono XXIII mirties, užtikrinęs jo užbaigimą ir sprendimų įgyvendinimą.
- Kardinolas Augustin Bea, vadovavęs ekumenizmo ir santykių su kitomis religijomis komisijai.
- Kardinolas Ottaviani, konservatyviosios stovyklos lyderis, priešinęsis kai kurioms reformoms.
- Teologai kaip Yves Congar, Karl Rahner ir Hans Küng, kurių idėjos apie Bažnyčios atsivėrimą paveikė dokumentus.
- Nekatalikų stebėtojai, įskaitant ortodoksų, protestantų ir anglikonų atstovus, pirmą kartą pakviestus į ekumeninį susirinkimą.
Įdomus faktas: Jonas XXIII, pravardžiuojamas „geruoju popiežiumi“, buvo netikėtas reformatorius. Pasak anekdoto, paklaustas, kodėl sušaukė susirinkimą, jis priėjo prie lango, atidarė jį ir tarė: „Norime įleisti šviežio oro į Bažnyčią!“ Šis gestas tapo aggiornamento simboliu.
Vatikano II nagrinėjo platų klausimų spektrą, siekdamas pritaikyti Bažnyčią moderniam pasauliui. Pagrindiniai klausimai:
- Liturgijos reforma: Kaip padaryti Mišias prieinamesnes tikintiesiems, įskaitant vietinių kalbų naudojimą?
- Bažnyčios santykis su pasauliu: Kaip Bažnyčia turėtų bendrauti su šiuolaikine visuomene, mokslu ir kultūra?
- Ekumenizmas: Kaip skatinti dialogą su kitomis krikščionių konfesijomis ir religijomis?
- Laisvės ir sąžinės klausimai: Kaip apibrėžti religijos laisvę ir Bažnyčios vaidmenį sekuliarioje visuomenėje?
- Bažnyčios struktūra: Kaip stiprinti vyskupų kolegialumą ir pasauliečių vaidmenį?
Diskusijos buvo intensyvios, nes susidūrė konservatyviosios (Curia Romana) ir progresyviosios stovyklos. Pavyzdžiui, liturgijos reforma sukėlė ginčų tarp tų, kurie norėjo išlaikyti lotynų kalbą, ir reformatorių, siekusių vietinių kalbų. Susirinkimas buvo neįprastai atviras – vyskupai laisvai reiškė nuomones, o spauda aktyviai sekė įvykius, pramindama susirinkimą „Bažnyčios parlamentu“.
Vatikano II priėmė 16 dokumentų, įskaitant 4 konstitucijas, 9 dekretus ir 3 deklaracijas, kurie pakeitė Bažnyčios veidą:
- Liturgijos reforma (Sacrosanctum Concilium): Leidžiama naudoti vietines kalbas Mišiose, skatinamas tikinčiųjų dalyvavimas, atnaujinta liturgija.
- Bažnyčios savivoka (Lumen Gentium): Apibrėžta Bažnyčia kaip „Dievo tauta“, pabrėžiant vyskupų kolegialumą ir pasauliečių vaidmenį.
- Santykis su pasauliu (Gaudium et Spes): Bažnyčia įsipareigojo dialogui su šiuolaikine visuomene, spręsdama socialinius, ekonominius ir taikos klausimus.
- Ekumenizmas (Unitatis Redintegratio): Skatintas dialogas su kitomis krikščionių konfesijomis, pripažįstant jų „tiesos elementus“.
- Religijos laisvė (Dignitatis Humanae): Patvirtinta kiekvieno žmogaus teisė į sąžinės ir religijos laisvę, atmetant prievartą tikėjimo klausimais.
- Santykiai su kitomis religijomis (Nostra Aetate): Skatintas dialogas su nekrikščionių religijomis, ypač žydais, atmetant antisemitizmą.
Sprendimai buvo išplatinti per Bažnyčią, o jų įgyvendinimas tęsėsi dešimtmečius, transformuodamas katalikų praktikas ir mąstyseną.
Vatikano II turėjo milžinišką poveikį:
- Liturginis atsinaujinimas: Mišios vietinėmis kalbomis tapo norma, altorius atsuktas į tikinčiuosius, skatinamas bendruomeninis dalyvavimas.
- Ekumeninis dialogas: Bažnyčia pradėjo aktyvų bendradarbiavimą su ortodoksais, protestantais ir kitomis religijomis, organizuodama bendras maldas ir konferencijas.
- Socialinis įsitraukimas: Bažnyčia tapo aktyvesnė žmogaus teisių, taikos ir socialinio teisingumo srityse.
- Pasauliečių įgalinimas: Pasauliečiai gavo didesnį vaidmenį parapijose ir Bažnyčios veikloje.
- Įtampos ir kritika: Konservatyvios grupės, kaip Marcelio Lefebvre’o sekėjai, priešinosi reformoms, teigdami, kad jos silpnina tradiciją. Kai kurie laikė susirinkimą pernelyg radikaliu, kiti – nepakankamai reformišku.
Ilgainiui Vatikano II tapo moderniosios Bažnyčios pamatu, paveikdamas ne tik katalikus, bet ir platesnį krikščionišką bei religinį pasaulį.
Citatos ir istorijos
- Jono XXIII kalba: „Atverkime langus, kad į Bažnyčią įeitų šviežias vėjas!“ – šie žodžiai, tariamai išsakyti atidarant susirinkimą, tapo reformų simboliu.
- Pauliaus VI apmąstymas: „Bažnyčia turi kalbėti šiuolaikinio žmogaus kalba, bet išlaikyti amžinąją tiesą.“ Ši citata atspindi jo pastangas balansuoti tarp tradicijos ir modernumo.
- Istorija apie Joną XXIII: Popiežius, žinomas savo humoru, kartą aplankė Romos kalėjimą susirinkimo metu ir tarė kaliniams: „Jūs negalite ateiti pas mane, tai aš atėjau pas jus!“ Jo žmogiškumas įkvėpė vyskupus.
- Susirinkimo metu Šv. Petro bazilikoje buvo tiek daug vyskupų, kad vietiniai juokavo: „Jei bazilika sugriūtų, Bažnyčia liktų be vyskupų!“ Tai atspindėjo susirinkimo mastą.