Tomistinė teologija – tai teologinė ir filosofinė sistema, kurią sukūrė viduramžių teologas ir filosofas šv. Tomas Akvinietis (1225–1274). Ši teologija remiasi Aristotelio filosofija ir katalikų tikėjimo tiesomis, sujungiant protą ir tikėjimą į vieningą, harmoningą pasaulėžiūrą. Tomistinė teologija buvo įtvirtinta kaip viena iš pagrindinių katalikiškosios teologijos sistemų ir iki šiol turi didelę įtaką Katalikų Bažnyčios mokymui.
- Tikėjimo ir proto suderinamumas:
- Tomas Akvinietis tvirtino, kad tikėjimas ir protas nėra priešingos jėgos, o veikiau viena kitą papildo. Jo požiūriu, žmogus gali pažinti Dievą tiek per Apreiškimą (tikėjimą), tiek per racionalų mąstymą (protą). Tai reiškia, kad teologiniai klausimai gali būti nagrinėjami ne tik tikėjimo, bet ir racionalios filosofijos pagalba.
- Natūralioji teologija:
- Tomas įvedė sampratą, kad Dievą galima pažinti natūraliai, per žmogaus protą ir stebėjimą. Jis sukūrė garsiuosius penkis Dievo buvimo įrodymus, kuriais per gamtos stebėjimą, judėjimą ir egzistenciją galima pasiekti išvadą, kad Dievas yra.
- Būties filosofija (ontologija):
- Tomas Akvinietis plėtojo Aristotelio būties filosofiją ir pritaikė ją teologijoje. Jis teigė, kad viskas, kas egzistuoja, turi būties esmę (quidditas) ir egzistenciją (esse). Dievas, pasak Tomo, yra vienintelė būtybė, kurios esybė ir egzistencija sutampa, todėl Jis yra amžinas ir nekintamas.
- Dievo esmė ir atributai:
- Tomistinėje teologijoje Dievas yra apibrėžiamas kaip absoliuti būtis, kuri neturi trūkumų, yra visagalė, visagalinti ir nekintanti. Dievo savybės (pvz., visažinystė, gailestingumas, teisumas) yra būtinos ir tobulybės formos.
- Gamtos ir malonės santykis:
- Tomas aiškiai išskyrė gamtos ir malonės tvarką. Nors žmogaus prigimtis yra gera, ji yra pažeista dėl nuodėmės. Tačiau per Dievo malonę žmogus gali būti išgelbėtas ir grįžti į vienybę su Dievu. Tomas pabrėžia, kad malonė ne naikina žmogaus prigimties, o ją patobulina ir sustiprina.
- Moralinė teologija:
- Tomas sukūrė sistemą, kurioje moralinė tvarka priklauso nuo natūraliosios teisės – tai yra moralės taisyklės, išplaukiančios iš žmogaus prigimties ir proto. Taigi moralės normos yra objektyvios ir nekeičiamos. Tomistinėje etikoje dorybės (tokios kaip išmintis, teisingumas, drąsa, susivaldymas) yra esminės siekiant moralaus gyvenimo.
- Eucharistija ir sakramentai:
- Tomas Akvinietis itin daug dėmesio skyrė Eucharistijai, aiškindamas transsubstanciaciją – duonos ir vyno virsmą į tikrąjį Kristaus Kūną ir Kraują. Tomas tvirtino, kad šis virsmas yra realus, nors duonos ir vyno išorinės savybės išlieka. Ši doktrina buvo pagrindas katalikų Eucharistijos teologijai.
Tomistinė teologija buvo ir yra itin svarbi Katalikų Bažnyčios mokyme. Popiežius Leonas XIII savo enciklikoje „Aeterni Patris“ (1879 m.) paskatino sugrįžti prie Tomo Akviniečio mokymo, jį vadindamas svarbiausiu šaltiniu teologijos ir filosofijos studijose. Iki šiol Tomistinė teologija yra pagrindinė daugelio seminarijų, universitetų ir teologinių mokyklų mokymo programa.
Tomistinės teologijos įtaka šiandien:
- Tomistinė teologija vis dar formuoja katalikišką teologinę mintį ir moralinius principus.
- Ji yra pagrindinė teorija, kuria remiasi Katalikų Bažnyčios moraliniai mokymai apie gyvybę, šeimą, santuoką ir kitus socialinius klausimus.
- Tomistinė mintis taip pat svarbi sprendžiant sudėtingus šiuolaikinius teologinius ir filosofinius klausimus, susijusius su tikėjimo ir proto santykiu, mokslo ir religijos sąveika, žmogaus prigimtimi ir moraline tvarka.
Tomistinė teologija yra ne tik teologinė sistema, bet ir svarbus katalikų tikėjimo šaltinis, padedantis krikščionims giliau suprasti Dievą, pasaulį ir žmogaus gyvenimo tikslą.
Tomistinė teologija, be tikėjimo ir proto suderinamumo, akcentuoja natūraliosios teologijos svarbą. Ši sritis siekia pažinti Dievą per gamtos stebėjimą ir žmogaus proto pajėgumus, nepriklausomai nuo Apreiškimo. Akvinietis tikėjo, kad Dievo egzistenciją galima įrodyti logiškai, remiantis priežasties ir pasekmės principu, kaip aprašyta jo penkiuose Dievo egzistencijos įrodymuose. Šie argumentai, nors ir kritikuoti per amžius, išliko įtakingi teologijos ir filosofijos pasaulyje.Svarbi Tomistinės teologijos dalis yra ir antropologija, kuri apibrėžia žmogaus prigimtį ir vietą Dievo plane. Akvinietis pabrėžė žmogaus laisvą valią, racionalią prigimtį ir troškimą siekti gėrio, tačiau kartu pripažino žmogaus polinkį į nuodėmę. Šis dualumas atspindi žmogaus sudėtingą prigimtį, įkūnijančią tiek dieviškąją, tiek žemiškąją pusę. Jo mokymas apie malonę ir laisvą valią tapo centrine tema diskusijose apie žmogaus santykį su Dievu.Tomistinė teologija turėjo ir turi didelę įtaką Katalikų Bažnyčios doktrinai. Daugelis Akviniečio darbų buvo įtraukti į Bažnyčios mokymo kanoną, o jo teologija buvo ir tebėra plačiai studijuojama seminarijose ir universitetuose. Net ir šiandien, Akviniečio idėjos apie natūralųjį įstatymą ir moralę teikia svarbius įžvalgų šiuolaikinei etikai. Jo įtaka matoma ir šiuolaikinėje teologinėje diskusijoje, kurioje ieškoma dialogo tarp tikėjimo ir racionalaus mąstymo. "Kiekvienas žmogus yra kviečiamas pažinti Dievą", – galėtume sakyti, remdamiesi Akviniečio mokymu.