Teokosmologija (gr. Θεοκοσμολογία, theokosmología) – tai mokymas arba filosofinis-teologinis požiūris, aiškinantis pasaulio kilmę, sandarą ir tikslą, remiantis Dievo buvimu ir Jo kūrybine veikla. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas), kosmos (pasaulis) ir logos (mokymas, žodis). Teokosmologija siekia suvokti, kaip Dievas sukūrė visatą, kokia yra jos tvarka ir kaip ji rodo Jo valią bei tikslą.
Terminas įvairiose kalbose rodo tą pačią idėją, tačiau dažnai keičiamas aprašomaisiais posakiais:
- Graikiškai: Θεοκοσμολογία (theokosmología) – tiesioginis sudurtinis žodis, nors dažniau naudojami aprašomieji posakiai apie kūrinijos tvarką.
- Lotyniškai: Theocosmologia – retas, bet taisyklingas terminas; dažnesni ordo creationis (kūrinijos tvarka) arba ratio mundi divina (dieviškoji pasaulio sandara).
- Angliškai: Theocosmology – akademinis terminas; dažniau divine cosmology, theological cosmology arba cosmology rooted in God.
- Prancūziškai: Théocosmologie – retas, bet vartojamas; dažnesnis cosmologie divine.
- Vokiškai: Theokosmologie arba göttliche Kosmologie (dieviškoji kosmologija).
- Itališkai: Teocosmologia arba cosmologia divina.
- Ispaniškai: Teocosmología arba cosmología divina.
Teokosmologija skiriasi nuo sekuliarios kosmologijos, kuri remiasi tik moksliniais stebėjimais, nes ji integruoja teologinį matymą, pabrėždama Dievo, kaip visatos Kūrėjo ir Tvarkytojo, vaidmenį.
Iš kur kilo teokosmologija?
Teokosmologijos šaknys glūdi senovės religinėse ir filosofinėse tradicijose, ypač krikščionybėje, judaizme ir graikų filosofijoje. Ankstyvieji krikščionių teologai, tokie kaip šv. Augustinas, šv. Bazilijus Didysis ir Origenas, rėmėsi Šventuoju Raštu, ypač Pradžios knyga („Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, Pr 1, 1), aiškindami pasaulio kilmę kaip Dievo valios aktą. Šv. Augustinas savo veikale Apie Pradžios knygą teigė, kad pasaulis yra ne atsitiktinis, o Dievo suplanuotas kūrinys, atspindintis Jo išmintį.
Graikų filosofija, ypač Platono Timajas, kuriame aptariama kosmoso tvarka kaip dieviškojo proto kūrinys, taip pat turėjo įtakos teokosmologijos raidai. Krikščionių mąstytojai šias idėjas adaptavo, pabrėždami vieno Dievo, o ne panteono, kūrybinę galią. Viduramžiais šv. Tomas Akvinietis savo Summa Theologica sujungė aristotelišką priežastingumo sampratą su krikščioniškuoju tikėjimu, teigdamas, kad Dievas yra „pirmoji priežastis“, iš kurios kyla visa kūrinija.
XX a. teokosmologija atgimė per tokius mąstytojus kaip Pierre’as Teilhard’as de Chardinas, kuris bandė suderinti krikščioniškąją kosmologiją su evoliucijos teorija, teigdamas, kad visata evoliucionuoja link „Omega taško“ – Dievo pilnatvės. Šiuolaikinėje teologijoje teokosmologija taip pat siejasi su ekologine teologija, pabrėžiančia Dievo kūrinijos šventumą ir žmogaus atsakomybę ją saugoti.
Teokosmologija padeda žmogui suprasti savo vietą visatoje ir santykį su Dievu. Ji atsako į pamatinius klausimus: kodėl egzistuoja pasaulis? Kokia jo prasmė? Kaip žmogus susijęs su Kūrėju? Anot rusų teologo Pauliaus Jevdokimovo, „kūrinija yra Dievo kalba, kurią žmogus pašauktas išgirsti ir atsakyti.“ Teokosmologija siūlo ne tik teorinį pasaulio aiškinimą, bet ir praktinį kvietimą gyventi pagal Dievo tvarką.
Pagrindinės teokosmologijos paskirtys:
- Pasaulio prasmės atskleidimas: Teokosmologija mato visatą kaip Dievo kūrybos vaisių, turintį tikslą – atspindėti Jo šlovę ir vesti žmogų į bendrystę su Juo.
- Mokslo ir tikėjimo dialogo skatinimas: Ji siekia suderinti mokslinius atradimus (pvz., Didįjį sprogimą ar evoliuciją) su teologiniu požiūriu, teigdama, kad mokslas atskleidžia Dievo kūrybos būdus.
- Ekologinės atsakomybės ugdymas: Teokosmologija pabrėžia, kad kūrinija yra šventa, todėl žmogus turi ją saugoti kaip Dievo dovaną.
- Dvasinio gyvenimo pagrindas: Suprasdami pasaulį kaip Dievo kūrinį, tikintieji skatinami gyventi dėkingumu, pagarba ir atsakomybe.
Teokosmologijos idėjos atsispindi įvairių teologų ir mąstytojų mintyse:
- Šv. Bazilijus Didysis: „Pasaulis yra Dievo meno kūrinys, kuriame kiekvienas elementas liudija Jo išmintį ir gerumą.“ (Hexaemeron)
- Šv. Tomas Akvinietis: „Dievas yra visų dalykų priežastis, ir Jo valia yra pasaulio tvarkos pagrindas.“ (Summa Theologica)
- Pierre’as Teilhard’as de Chardinas: „Visata yra ne tik materija, bet ir dvasios kelionė link Dievo, kuris yra jos pradžia ir pabaiga.“ (Dieviškoji aplinka)
- Jürgenas Moltmannas: „Kūrinija yra Dievo meilės išraiška, ir žmogus pašauktas būti jos bendrakūrėju.“ (Dievas kūrinijoje)
Istorijos apie teokosmologiją
Šv. Bazilijaus „Hexaemeron“: pasaulis kaip Dievo poema
IV a. šv. Bazilijus Didysis parašė devynių pamokslų ciklą Hexaemeron, kuriame aiškino Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sukūrimą. Jis vaizdavo pasaulį kaip Dievo „poemą“, kurioje kiekviena detalė – nuo žvaigždžių iki mažiausių vabzdžių – rodo Kūrėjo išmintį. Viename pamoksle jis pasakojo, kaip stebėjo paukščių migraciją ir teigė, kad jų instinktai yra „Dievo įrašyta tvarka“. Bazilijaus mokymas padėjo krikščionims matyti gamtą ne kaip atsitiktinę, bet kaip Dievo valios išraišką, skatinančią tyrinėti pasaulį su pagarba. Jo darbai įkvėpė tiek teologus, tiek ankstyvuosius mokslininkus, ieškojusius Dievo pėdsakų kūrinijoje.
Teilhard’as de Chardinas: evoliucija kaip Dievo planas
XX a. prancūzų jėzuitas Pierre’as Teilhard’as de Chardinas, būdamas paleontologas ir teologas, sukūrė teokosmologinę viziją, sujungiančią evoliuciją su krikščionišku tikėjimu. Jo knygoje Dieviškoji aplinka jis teigė, kad visata yra dinamiškas procesas, vedantis link „Omega taško“ – Kristaus pilnatvės. Teilhard’as pasakojo istoriją apie savo darbą Kinijoje, kasinėjant priešistorinius griaučius, kai pajuto, kad net fosilijos yra „Dievo kvėpavimo“ dalis. Jo idėjos, iš pradžių prieštaringos Bažnyčiai, vėliau įkvėpė šiuolaikinę ekologinę teologiją, pabrėžiančią, kad mokslas ir tikėjimas gali eiti kartu, aiškindami Dievo kūrybą.
Hildegarda Bingenietė: vizijos apie kosmoso šventumą
XII a. vokiečių mistikė ir kompozitorė šv. Hildegarda Bingenietė savo vizijose regėjo pasaulį kaip Dievo šventovę, kurioje viskas – nuo žvaigždžių iki augalų – yra sujungta Jo meile. Jos veikale Scivias ji aprašė viziją, kurioje matė visatą kaip „didžiulį ratą“, kurio centre yra Dievas, o visi kūriniai skamba Jo garbei. Hildegarda kūrė muziką, vaistažoles naudojo gydymui ir mokė, kad žmogus turi rūpintis gamta, nes ji yra Dievo „žalia jėga“ (viriditas). Jos teokosmologinės įžvalgos, sujungusios mokslą, meną ir tikėjimą, išlieka įkvepiančios šiuolaikiniams ekologiniams judėjimams.
Šiuolaikiniame pasaulyje teokosmologija išlieka aktuali kaip tiltas tarp mokslo, tikėjimo ir ekologijos. Ji padeda atsakyti į klausimus, kurių mokslas vienas negali išspręsti: kodėl visata egzistuoja? Kokia žmogaus atsakomybė pasaulyje? Teokosmologija skatina matyti mokslinius atradimus, tokius kaip Didysis sprogimas ar evoliucija, kaip Dievo kūrybos proceso dalį. Pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et Ratio teigė, kad „tikėjimas ir protas yra du sparnai, kuriais žmogaus dvasia kyla į tiesos kontempliaciją.“
Teokosmologija taip pat įkvepia ekologinį sąmoningumą. Popiežius Pranciškus savo enciklikoje Laudato Si’ kviečia rūpintis „mūsų bendrais namais“, pabrėždamas, kad kūrinija yra Dievo dovana, o žmogus – jos sergėtojas. Ši mintis atliepia teokosmologijos idėją, kad pasaulis yra šventas, nes jis kyla iš Dievo ir veda į Jį.