Ketvirtajame amžiuje Egipto dykumos ir triukšmingos Aleksandrijos gatvės buvo pilnos dvasinių ieškotojų, kurių idėjos šiandien mums skambėtų kaip fantastinio filmo scenarijus. Tarp daugybės gnostinių grupių išsiskyrė viena, save vadinusi stratiotikais (stratiotikoi). Šis pavadinimas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „karius“ arba „kariaujančiuosius“. Tačiau jie nešiojo ne metalinius šarvus ir kardus, o dvasines nuostatas, kurios krikščionių vyskupams kėlė siaubą. Pagrindinis šaltinis, pasakojantis apie jų gyvenimą, yra šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), kuris savo veikale „Panarion“ detaliai aprašė šią bendruomenę, laikydamas ją viena iš bjauriausių erezijų. Stratiotikai tikėjo, kad jie yra įvelti į kosminį karą, kuriame pagrindinis mūšis vyksta dėl žmogaus sielos išlaisvinimo iš materijos gniaužtų.
Dvasios kariai ir Barbelo šviesa
Stratiotikai save laikė dvasiniu elitu, kuriam patikėta misija surinkti dieviškąsias kibirkštis, išbarstytas po visą materialų pasaulį. Jų mitologija buvo sudėtinga ir tamsi. Jie tikėjo, kad aukščiausia dievybė, kurią jie vadino Barbelo (Barbelo), yra tikroji sielų motina. Priešpriešoje jai stovėjo aklas ir piktas šio pasaulio kūrėjas – demiurgas (demiurgus), tapatinamas su žydų Dievu. Stratiotikų nuomone, demiurgas ir jo pavaldiniai archontai (archontes) įkalino dvasinę šviesą žmogaus kūne, todėl visas gyvenimas žemėje yra tik klastingas kalėjimas.
Šis judėjimas buvo glaudžiai susijęs su kitomis gnostikų grupėmis, pavyzdžiui, borboritais ar fibionitais. Jie tikėjo, kad dvasinis žinojimas (gnosis) suteikia jiems teisę nepaisyti įprastų moralės normų. Stratiotikai manė, kad jie yra tokie tyri savo vidumi, jog joks fizinis veiksmas negali jų sutepti. Tai sukūrė dvasinę aroganciją: jie jautėsi esantys virš įstatymo, nes jų kilmė buvo dangiška, o kūnas – tik laikinas, menkavertis apvalkalas.
Pagrindinės stratiotikų tikėjimo tiesos buvo šios:
- Pasaulį sukūrė žemesnės, piktos būtybės, siekiančios pavergti šviesą.
- Žmogaus siela yra dieviškos prigimties dalis, įkalinta nešvarioje materijoje.
- Išganymas pasiekiamas ne per tikėjimą ar gerus darbus, o per slaptą žinojimą ir specialias apeigas.
- Po mirties siela turi pereiti archontų saugomus vartus, kad sugrįžtų į šviesos pilnatvę (pleroma).
Kūnas kaip įrankis dvasiniam išlaisvinimui
Labiausiai šokiruojanti stratiotikų praktika buvo susijusi su jų požiūriu į kūniškumą. Epifanijus rašė, kad šie „kariai“ praktikavo ritualinį libertinizmą. Jie manė, kad dvasinė šviesa yra įkalinta žmogaus gyvybiniuose skysčiuose, todėl tam tikri seksualiniai aktai buvo laikomi ne nuodėme, o dvasiniu darbu – kibirkščių „surinkimu“. Jie tikėjo, kad šitaip jie išlaisvina šviesą iš materijos ir sugrąžina ją Dievui. Tai buvo radikalus posūkis: askezė buvo pakeista visišku moralinių stabdžių atsisakymu, pateisinant tai dvasiniais tikslais.
Jie griežtai neigė kūno prisikėlimą, teigdami, kad pati mintis apie mėsos ir kaulų amžinumą yra pasityčiojimas iš dvasios. Jų maldos buvo nukreiptos į aukščiausįjį Tėvą ir motiną Barbelo, prašant apsaugos nuo šio pasaulio valdovų. Stratiotikai vengė bet kokio ryšio su oficialia Bažnyčia, laikydami ją aklų žmonių susibūrimu, kurie tarnauja demiurgui net patys to nesuvokdami. Jų uždarumas ir keistos apeigos darė juos mįslingais bei nekenčiamais kaimynų akyse.
Štai kaip atrodė stratiotikų dvasinė kasdienybė:
- Slapti susirinkimai, kurių metu buvo skaitomi jų pačių evangelijos ir apokrifiniai tekstai.
- Ritualai, skirti pažeminti kūną per juslingumą, tikint, kad tai neturi įtakos sielos tyrumui.
Užmarštis ir moralinis nuosprendis
Stratiotikų judėjimas nebuvo itin gausus ir pamažu išnyko iki penktojo amžiaus vidurio. Pagrindinė to priežastis buvo jų radikalumas, kuris nepaliko vietos bendruomeniškumui ar tvarioms moralinėms vertybėms. Kai religinė grupė skelbia, kad jokie žemiški poelgiai neturi reikšmės, ji greitai subyra dėl vidinio chaoso ir aplinkinių priešiškumo. Bažnyčios tėvų raštai, nors ir galėjo būti šiek tiek sutirštinti, suformavo tokį neigiamą stratiotikų įvaizdį, kad vėlesnės kartos juos prisiminė tik kaip dvasinio iškrypimo pavyzdį.