Solicitacija (lot. sollicitatio, reiškianti „suviliojimas“ arba „provokacija“) Katalikų Bažnyčios kontekste yra sunkus moralinis ir kanoninis nusikaltimas, kai kunigas, pasinaudodamas sakramentinės išpažinties situacija, bando suvilioti ar išprovokuoti atgailautoją į amoralius ar nepadorius veiksmus. Šis nusikaltimas apima veiksmus, atliktus išpažinties metu, prieš ją, po jos arba net išpažinties pretekstu, taip pat pokalbius ar sąveikas, kurios yra netinkamos ar įžeidžiančios. Solicitacija laikoma ne tik moraliniu nusižengimu, bet ir šventvagyste, nes ji piktnaudžiauja šventu Atgailos sakramentu.
Kaip apibrėžta 1962 m. Šventosios Oficijos dokumente Crimen Sollicitationis: „Solicitacijos nusikaltimas įvyksta, kai kunigas… bando suvilioti ar išprovokuoti atgailautoją, nesvarbu, kas jis ar ji būtų, į amoralius ar nepadorius veiksmus žodžiais, ženklais, linktelėjimais, prisilietimais ar rašytiniu pranešimu, skirtu perskaityti tuo metu ar vėliau, arba jis įžūliai drįsta turėti netinkamų ir nepadorių pokalbių ar sąveikų su tuo asmeniu“ (§1).
Solicitacija kaip kanoninis nusikaltimas buvo pripažinta ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje, tačiau sistemingas jos reguliavimas susiformavo viduramžiais, kai Atgailos sakramentas tapo pagrindine krikščioniško gyvenimo dalimi. XII–XIII a., stiprėjant Bažnyčios institucinėms struktūroms, buvo nustatytos griežtos taisyklės, siekiant apsaugoti sakramentų šventumą ir užkirsti kelią dvasininkų piktnaudžiavimui.
Svarbus etapas buvo 1741 m. popiežiaus Benedikto XIV konstitucija Sacramentum Poenitentiae, kuri įpareigojo atgailautojus per vieną mėnesį pranešti apie solicitacijos atvejus vietos vyskupui arba Šventajai Oficijui. Šis dokumentas tapo pagrindu vėlesniems kanoniniams reglamentams, įskaitant 1917 m. Kanonų teisės kodeksą (Kan. 904, 2368) ir 1962 m. Crimen Sollicitationis.
Solicitacijos bylos buvo itin jautrios, nes jos lietė ne tik moralę, bet ir Bažnyčios reputaciją. Dėl to Šventoji Oficija, atsakinga už šių bylų nagrinėjimą, pabrėždavo griežtą konfidencialumą, vadinamą „Šventojo Oficiumo paslaptimi“, siekdama išvengti skandalų.
Pagal Crimen Sollicitationis, solicitacija apima įvairias formas:
- Žodiniai veiksmai: Netinkami pasiūlymai, provokuojantys komentarai ar pokalbiai apie amoralius dalykus.
- Fiziniai veiksmai: Prisilietimai, gestai ar kiti fiziniai kontaktai, turintys nepadorų pobūdį.
- Rašytiniai pranešimai: Laiškai ar užrašai, skirti suvilioti atgailautoją.
- Netinkama aplinka: Veiksmai, atlikti klausyklėje ar kitose vietose, pasirinktose išpažinties pretekstu, net jei išpažintis nevyksta.
Nusikaltimas galėjo būti nukreiptas į bet kokį atgailautoją, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar statuso. Svarbu pažymėti, kad Bažnyčia draudė klausti atgailautojo, ar jis sutiko su suviliojimu, siekdama apsaugoti jo orumą ir išvengti sakramentinio antspaudo pažeidimo.
Denunciacijos pareiga
Pagal Kanoną 904 (1917 m. Kanonų teisės kodeksas), atgailautojas, patyręs solicitaciją, buvo įpareigotas per vieną mėnesį pranešti apie tai vietos vyskupui arba Šventajai Oficijui. Nepaisymas šios pareigos galėjo užtraukti automatinę ekskomuniką (latae sententiae), kuri buvo panaikinama tik įvykdžius denunciaciją (Kan. 2368, §2). Išpažintojai turėjo griežtą pareigą informuoti atgailautojus apie šią atsakomybę.
Denunciacijos procesas buvo griežtai reglamentuotas (Crimen Sollicitationis, Nr. 23–26). Atgailautojas turėjo duoti priesaiką sakyti tiesą, prisiliečiant prie Šventųjų Evangelijų, ir išsamiai papasakoti apie įvykį. Dokumentai buvo užrašomi, patvirtinami parašais, o visas procesas vyko laikantis konfidencialumo.
Tyrimas ir teismas
Gavus denunciaciją, vietos vyskupas (Ordinaryjas) arba jo deleguotas teisėjas pradėdavo tyrimą, kuris apėmė:
- Kaltinamojo praeities patikrinimą: Archyvų peržiūra ieškant ankstesnių kaltinimų.
- Denunciacijos pagrįstumo vertinimą: Liudytojų apklausa apie kaltinamojo ir kaltintojo reputaciją.
- Papildomų liudytojų paiešką: Jei buvo minimi kiti galimai suvilioti asmenys, jie taip pat apklausiami.
Jei tyrimas patvirtindavo kaltinimus, kaltinamasis būdavo cituojamas į teismą, kur galėjo prisipažinti arba gintis. Teismo procesas buvo slaptas, o teisėjai turėjo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas sakramentinis antspaudas. Bažnyčia draudė reikalauti iš kaltinamojo prisiekti sakyti tiesą, siekdama apsaugoti išpažinties šventumą (Crimen Sollicitationis, Nr. 52).
Bausmės
Solicitacija buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, todėl bausmės buvo griežtos (Kan. 2368, §1):
- Suspensija: Uždraudimas celebruoti Mišias ar klausyti išpažinčių.
- Inkapacitacija: Nuolatinis draudimas vykdyti tam tikras dvasines pareigas.
- Beneficijų atėmimas: Pajamų ar garbės titulų netekimas.
- Sumažinimas iki pasauliečio būsenos: Kraštutinė bausmė, taikoma ypač piktybiškiems recidyvistams.
Papildomai galėjo būti skiriamos dvasinės atgailos, specialus priežiūros režimas ar įsakymas gyventi tam tikroje vietoje (Crimen Sollicitationis, Nr. 64).
Solicitacijos bylos atspindi Bažnyčios pastangas apsaugoti Atgailos sakramento šventumą ir užkirsti kelią dvasininkų piktnaudžiavimui. Tačiau jų nagrinėjimo metodai, ypač slaptumas, sukėlė kritikos. Istorikas Henry Charles Lea savo knygoje A History of the Inquisition of the Middle Ages teigia: „Solicitacijos bylų slaptumas dažnai tarnavo ne tik Bažnyčios reputacijos apsaugai, bet ir kaltininkų slėpimui, o ne aukų teisingumui.“
XX–XXI a. solicitacijos bylos tapo platesnės diskusijos apie dvasininkų seksualinį piktnaudžiavimą dalimi. 2002 m. Bostono skandalas, atskleidęs sisteminį piktnaudžiavimo atvejų slėpimą, paskatino Bažnyčią peržiūrėti savo politiką. 1962 m. Crimen Sollicitationis dokumentas buvo kritikuojamas kaip įrankis, galimai leidęs slėpti nusikaltimus, nors Vatikanas teigė, kad jis buvo skirtas tik sakramentinių nusikaltimų nagrinėjimui.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) solicitacijos bylos buvo retos dėl ribotos Šventosios Oficijos veiklos. Vietos vyskupai ir jėzuitai nagrinėjo moralinius dvasininkų nusižengimus, tačiau dokumentų apie konkrečias solicitacijos bylas išliko mažai. XVII–XVIII a. LDK Bažnyčia daugiau dėmesio skyrė kovai su protestantizmu, todėl solicitacijos klausimai dažnai buvo sprendžiami vietos lygmeniu, laikantis kanoninių procedūrų.
Šiandien solicitacijos bylos nagrinėjamos pagal atnaujintas Bažnyčios gaires, įvestas po 2002 m. reformų. Popiežius Jonas Paulius II ir vėliau Benediktas XVI įvedė griežtesnes taisykles, įpareigojančias vyskupus pranešti apie piktnaudžiavimo atvejus Tikėjimo Dikasterijai (buvusiai Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai). 2019 m. popiežius Pranciškus dokumentu Vos Estis Lux Mundi nustatė aiškesnes procedūras, kaip tirti dvasininkų nusikaltimus, įskaitant solicitaciją.