Daugeliui žmonių maistas yra tiesiog būdas numalšinti alkį. Tačiau judaizmo tradicijoje valgymas yra giliai dvasinis aktas, reikalaujantis sąmoningumo ir pagarbos gyvybei. Vienas iš labiausiai intriguojančių ir mažiausiai suprastų šios tradicijos elementų yra šchita (hebrajų k. שחיטה).
Tai nėra paprastas gyvulių skerdimo būdas. Tai tūkstantmečius menantis ritualas, kurį reglamentuoja griežti kašruto (žydų mitybos įstatymų) reikalavimai. Kas iš tiesų vyksta šio proceso metu, kodėl jis atliekamas ir ką jis sako apie žmogaus santykį su Dievo kūrinija?
Šchitos pagrindai: Kai anatomija susitinka su teologija
Norint, kad mėsa atsidurtų ant tikinčio žydo stalo ir būtų laikoma košerine (tinkama vartoti), neužtenka vien pasirinkti leistiną gyvūną (pavyzdžiui, galviją, avį ar ožką, atmetant kiaules ar plėšrūnus). Pats gyvūno paruošimo procesas privalo būti tobulas.
Šchita remiasi keliais esminiais principais, kurių tikslas – kuo greitesnis ir neskausmingesnis procesas:
- Vienas tobulas pjūvis. Gyvūnas skerdžiamas vienu nepertraukiamu, greitu pjūviu per kaklą. Šio judesio metu vienu metu perpjaunama trachėja, stemplė, miego arterijos ir jungo venos. Tai sukelia staigų kraujospūdžio kritimą smegenyse, todėl gyvūnas per kelias sekundes praranda sąmonę ir nejaučia skausmo.
- Visiškas kraujo pašalinimas. Pagal žydų įstatymus, kraujo vartojimas maistui yra griežtai draudžiamas. Šchitos metu gyvūnas turi visiškai nukraujuoti. Vėliau mėsa dar papildomai sūdoma ir plaunama, kad būtų ištraukti net mažiausi kraujo likučiai.
- Jokio svaiginimo prieš pjūvį. Skirtingai nei moderniose pramoninėse skerdyklose, kur gyvūnai apsvaiginami elektra ar dujomis, šchitoje tai draudžiama. Žydų teisė teigia, kad apsvaiginimas gali pažeisti gyvūną fiziškai (padaryti jį nebesveiką prieš mirtį), o tai automatiškai paverstų mėsą treif (nekošerine, netinkama).
Šochetas ir Chalafas: Žmogus ir jo įrankis
Šchitos procese nėra vietos mašinoms ar atsitiktiniams darbininkams. Šį aktą gali atlikti tik šochetas – specialiai apmokytas, egzaminus išlaikęs ir rabinų tarybos įgaliotas asmuo.
Kas yra šochetas?
Tai anaiptol ne paprastas mėsininkas. Šochetas privalo būti giliai tikintis, aukštos moralės žmogus, puikiai išmanantis Torą ir Talmudo įstatymus. Jo darbas reikalauja absoliutaus susikaupimo. Prieš atlikdamas šchitą, jis kalba specialią maldą (palaiminimą), dėkodamas Dievui už suteiktą teisę naudoti gyvūno gyvybę žmonių išlikimui. Jei šochetas praranda budrumą arba atlieka pjūvį netiksliai, mėsa tampa nekošerinė.
Chalaf – tobulumo reikalaujantis peilis
Pats svarbiausias šocheto įrankis yra chalaf (specialus peilis). Jis yra visiškai lygus, be jokio dantymo (kaip pjūklas) ir privalo būti tiesiog neįtikėtinai aštrus. Prieš ir po kiekvieno skerdimo šochetas tikrina peilio ašmenis perbraukdamas per juos savo nagu. Jei randamas bent menkiausias nelygumas ar įbrėžimas – plonesnis už žmogaus plauką – peilis laikomas netinkamu, nes toks defektas galėtų plėšti odą ir sukelti gyvūnui nereikalingą skausmą. Tai tiesiogiai pažeistų kertinį judaizmo principą Tza’ar ba’alei chayim – draudimą kankinti gyvūnus.
Biblinė ir dvasinė prasmė: Kodėl draudžiamas kraujas?
Kad suprastume šchitą, turime atsiversti Šventąjį Raštą. Kertinė šios tradicijos priežastis yra pagarba gyvybei ir griežtas kraujo draudimas.
Toroje (Kunigų knygoje 17:10-12) rašoma:
„Bet kokį žmogų iš Izraelio namų ir iš ateivių, gyvenančių tarp jų, kuris valgys kokį nors kraują, aš nukreipsiu savo veidą prieš jį ir sunaikinsiu jį iš jo tautos. Nes kūno gyvybė yra kraujyje, o aš jums leidau jį ant aukuro sutaikymui už jūsų sielas, nes kraujas sutaiko už sielą.“
Judaizmo teologijoje kraujas simbolizuoja gyvūno sielą, jo gyvybinę jėgą. Žmogui leidžiama valgyti gyvūno mėsą, kad palaikytų savo kūną, tačiau jam griežtai draudžiama pasisavinti gyvūno sielą. Pašalindami kraują, tikintieji simboliškai grąžina gyvybės šaltinį atgal Kūrėjui, parodydami, kad žmogus nėra absoliutus gamtos valdovas, o tik laikinas jos naudotojas.
Šchita šiandienos pasaulyje: Iššūkiai ir diskusijos
Šiuolaikiniame pasaulyje šchita neretai atsiduria teisinių ir etinių diskusijų centre. Kai kurios Europos valstybės, remdamosi gyvūnų teisių aktyvistų reikalavimais, bando uždrausti skerdimą be išankstinio apsvaiginimo.
Tačiau žydų bendruomenės ir daugybė veterinarų pateikia tvirtus atsakymus. Jie argumentuoja, kad tūkstantmečius tobulinta šchita, atliekama tobulai aštriu peiliu, sukelia mažiau kančios nei pramoniniai apsvaiginimo metodai (kurie dažnai patiria techninių gedimų, sukeliančių gyvūnams didžiulį stresą). Tai – diskusija tarp modernaus sekuliaraus požiūrio į gyvūnų gerovę ir senovinės religinės laisvės.