Santerija – afrokreoliška religija, susiformavusi iš Vakarų Afrikos jorubų tikėjimo ir katalikybės susiliejimo. Ji dar vadinama Regla de Ocha arba Lucumí – pavadinimais, kuriais tikintieji žymi savo dvasinį kelią. Pagrindiniai elementai apima orishas (dievybes, prilyginamas šventiesiems), ritualus su būgnais, aukomis ir divinacija. Praktika vyksta namuose, o ne bažnyčiose, ir perduodama oraliai per kartas.
Religija susiformavo Kuboje 18–19 amžiuje. Jorubų vergai iš Nigerijos ir Benino buvo atvežti į Kubą nuo 16 amžiaus. Siekdami išvengti draudimų, jie orishas prilygino katalikų šventiesiems: Shango – Šv. Barbarai, Yemaya – Mergelei Marijai, Oshun – Šv. Cecilijai, Elegua – Šv. Antanui. Pirmieji ritualai vyko slaptuose susirinkimuose Havanoje ir Matansase. Po vergovės panaikinimo 1886 metais Santerija tapo viešesnė, atsirado „casas de santo“ – šventi namai inicijacijoms.
Santerijoje garbinamas Olodumare – aukščiausias kūrėjas, tačiau jis per tolimas kasdienėms maldoms. Pagrindiniai orishas (apie 400, bet aktyviai – 15–20): Elegua (durų sargas), Obatala (šviesos, tyrumo ir išminties dvasia), Ogunas (geležis, karas), Shango (žaibas, teisingumas), Yemaya (vandenys, motinystė), Oshun (upės, meilė). Gerbiami ir protėviai (egun) bei mirusieji. Ritualai apima aukas (gyvuliai, maistas, gėlės), šokius, transą (orisha „užsėda“ ant žmogaus) ir divinaciją (diloggun – kiautų metimas).
Santerija paplitusi Kuboje (milijonai praktikuojančių), JAV (ypač Majamyje, Niujorke – apie 1–3 mln. po 1959 m. emigracijos), Puertorike, Dominikos Respublikoje, Venesueloje, Kolumbijoje. Artimos formos: Candomblé Brazilijoje, Vodou Haityje. Europoje – mažos grupės Ispanijoje, Italijoje, per migrantus. Manoma, kad įvairias Santerijos formas Lotynų Amerikoje praktikuoja dešimtys milijonų žmonių, bet tikslūs skaičiai nežinomi dėl slaptumo.
Santerijoje nėra šventos knygos kaip Biblija. Žinios oralinės, perduodamos per babalawo (išminčius) ir santeros. Susiję tekstai: Ifa korpusas (jorubų orakulo eilės su mitais, patarimais), kubietiški vadovai kaip „Manual del Santero“. Ritualų aprašymai knygose: Lydia Cabrera „El Monte“, Miguel Barnet „Biografía de un cimarrón“. Muzika (rumba, bata būgnai) ir šokiai – neatsiejama dalis.
Šiandien Santerija išgyvena atgimimą. Kuboje po 1990 m. ekonominės krizės tapo oficialiai pripažinta; 2019 m. surašymas rodė 20 % kubiečių praktikuojančių. JAV – teisinė apsauga po 1993 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimo (leidžiamos gyvulių aukos). Pandemija perkėlė ritualus į internetą (Zoom sesijos). Jaunimas maišo su socialiniais tinklais, New Age elementais. Turizmas Kuboje siūlo „santerijos patirtis“, tačiau toks reiškinys kelia ginčų dėl tikėjimo komercializacijos ir sakralumo praradimo. Konfliktai su evangelikų bažnyčiomis Brazilijoje, rasizmu JAV. Tyrimai (Pew Research) rodo augimą diasporoje, ypač tarp afroamerikiečių ir lotynų. Santerija prisitaiko prie klimato kaitos (Yemaya siejama su jūros apsauga) ir socialinių judėjimų.
Santerijos pasaulėžiūra pabrėžia žmogaus ryšį su kūrėju per tarpininkus – orishas. Tai primena daugelio religijų siekį rasti kelią tarp žemės ir dieviškojo pasaulio. Nors ši tradicija neturi šventos knygos ar dogmų, ji išreiškia tą pačią dvasinę ilgesio, dėkingumo ir susitaikymo su likimu patirtį, kurią galima aptikti ir krikščioniškose maldose.