Sakramentaras – tai liturginių maldų knyga, kurią naudodavo vyskupai ir kunigai aukodami Mišias. Jame surašytos pagrindinės Mišių maldos: įžangos maldos, atnašų palaiminimai, konsekracijos (perkeitimo) maldos, padėkos žodžiai ir maldos po Komunijos. Skirtingai nei vėlesni Mišiolai, sakramentaruose nebuvo visų Mišių tekstų, pavyzdžiui, skaitinių ar psalmių – jie buvo kituose leidiniuose (pvz., lekcionaruose).
Sakramentaras reikalingas tam, kad kunigas ar vyskupas turėtų maldų rinkinį Mišių šventimui ir kitoms apeigoms (pvz., krikštui, santuokai, ligonių patepimui). Šios knygos padėjo užtikrinti, kad maldos būtų vieningos ir atitiktų Bažnyčios mokymą, ypač kai ankstyvieji krikščionys įvairiuose kraštuose vartojo skirtingas liturgines formules.
Pirmieji sakramentarai susiformavo IV–V amžiuje. Vienas seniausių žinomų yra Veronos sakramentaras (Sacramentarium Veronense), vadinamas ir Leonininiu sakramentaru, sudarytas VII amžiaus pradžioje. Vėliau atsirado Gelasiano sakramentaras (apie 750 m.), kuriame daugiau išplėtotų maldų, ir Grigaliaus sakramentaras (apie 800 m.), kurį laikui bėgant priėmė dauguma Vakarų Europos bažnyčių.
Iki Tridento Susirinkimo (1545–1563 m.) kiekvienas kraštas ar net vyskupija galėjo turėti savo sakramentaro variantą. Tik vėliau, su Romos mišiolo įsigalėjimu, šios maldų knygos buvo suvienodintos visai Katalikų Bažnyčiai.
Viduramžių liturgistas Amalarius Metensis rašė: „Be nustatytų maldų Bažnyčios tarnai neturi saugumo, nes kasdienė malda yra tikėjimo apsauga.“ Tai pabrėžia, kad vieningos maldų formos padėjo išlaikyti tikėjimo grynumą ir apsaugojo nuo neteisingų ar klaidinančių tekstų.
Šiandien sakramentarai nebenaudojami praktiškai, nes jų vietą užėmė Mišiolas – pilna Mišių knyga su visais tekstais. Tačiau istoriškai sakramentarai yra svarbūs tyrinėjant liturgijos raidą, teologijos vystymąsi ir skirtingų kraštų Bažnyčių maldų paveldą. Be to, daug senųjų maldų formulių iš sakramentarų išliko iki mūsų dienų Mišių ir kitų sakramentų maldose.
Garsiausi sakramentarai
1. Veronos sakramentaras (Sacramentarium Veronense / Leonininis sakramentaras)
– Sudarytas: apie VII amžiaus pradžią.
– Ypatybė: seniausias žinomas Romos liturginių maldų rinkinys.
– Citata (Mišių įžangos malda):
“Exaudi nos, Domine, sancte Pater, omnipotens aeterne Deus, qui per Unigenitum tuum mundum redemisti.”
(“Išklausyk mus, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, kuris per savo Vienatinį atpirkai pasaulį.”)
2. Gelasiano sakramentaras (Sacramentarium Gelasianum)
– Sudarytas: apie 750 metus.
– Ypatybė: jau matyti stabili liturginių švenčių tvarka ir platesnis sakramentų maldų rinkinys.
– Citata (kalėdinė malda):
“Deus, qui hanc sacratissimam noctem veri luminis fecisti illustratione clarescere…”
(“Dieve, kuris šią švenčiausią naktį nušvietei tikrosios šviesos spindesiu…”)
3. Grigaliaus sakramentaras (Sacramentarium Gregorianum)
– Sudarytas: apie 800 metus, remiantis popiežiaus Grigaliaus I laikų maldomis.
– Ypatybė: tapo pagrindu vėlesniam Romos mišiolui.
– Citata (Velykų malda):
“Deus, qui hodierna die per Unigenitum tuum aeternitatis nobis aditum devicta morte reserasti…”
(“Dieve, kuris šiandien per savo Vienatinį, nugalėjus mirtį, atvėrei mums amžinybės vartus…”)
4. Bobbio sakramentaras (Sacramentarium Bobbiense)
– Sudarytas: VI amžiaus pabaigoje arba VII amžiaus pradžioje.
– Kilmė: naudojamas Airijos vienuolių įkurtoje Bobbio abatijoje (šiaurės Italijoje).
– Ypatybė: jungia romėniškas ir keltų maldų tradicijas, todėl tekstai turi savitą poetišką stilių.
– Citata (malda prieš Komuniją):
“Da nobis, Domine, corpus et sanguinem Filii tui cum pura conscientia suscipere…”
(“Duok mums, Viešpatie, priimti Tavo Sūnaus kūną ir kraują su tyra sąžine…”)
5. Bangoro sakramentaras (Bangor Antiphonary)
– Sudarytas: apie VII amžių.
– Kilmė: Bangor vienuolynas, Airija.
– Ypatybė: nors vadinamas antifonaru, jame yra ne tik giesmės, bet ir maldos, panašios į sakramentaro formules. Aiškiai matosi keltų krikščionybės dvasia, pabrėžianti gamtos grožį ir Dievo kūrinijos stebuklą.
– Citata (Dievo šlovinimo malda):
“Laudamus te, Christe, lumen verum, salus mundi, spes omnium finium terrae.”
(“Šloviname Tave, Kristau, tikroji šviesa, pasaulio išganymas, visų žemės pakraščių viltis.”)
6. Mozarabų sakramentaras (Liber Mozarabicus sacramentorum)
– Sudarytas: apie IX amžių.
– Kilmė: Ispanijos krikščionys, gyvenę musulmonų valdomose teritorijose (mozarabai).
– Ypatybė: stipriai išplėtotos poetiškos ir teologinės maldos, išlaikiusios ankstyvųjų ispanų krikščionių tradicijas.
– Citata (Velykų malda):
“Illumina, Domine, corda nostra claritate resurrectionis tuae…”
(“Apšviesk, Viešpatie, mūsų širdis savo prisikėlimo šviesa…”)
Įdomu:
– Kai kurios Grigaliaus sakramentaro maldos beveik nepakitusios yra vartojamos dabartinėse katalikų Mišiose.
– Daugelis Kalėdų ir Velykų laikotarpio maldų iš šių senųjų sakramentarų tiesiogiai pateko į Romos mišiolą.