Represija yra žodis, kilęs iš lotyniško reprimere – „spausti“, „slopinti“, „užgniaužti“. Psichologijoje ir kultūroje jis turi kelias susijusias, bet skirtingas reikšmes: psichoanalitinėje tradicijoje tai reiškia nesąmoningą minčių ar troškimų išstūmimą; bendresnėje psichologijoje – emocijų ar impulsų slopinimą; moraliniame kontekste – vidinę savicenzūrą; o politinėje kalboje – priespaudą ir laisvių ribojimą. Visos šios reikšmės kyla iš vienos šaknies, bet veikia skirtinguose lygmenyse.
Psichoanalitinėje reikšmėje represija yra nesąmoningas procesas, kuriuo psichika išstumia grėsmingus impulsus, prisiminimus ar fantazijas į nesąmonę. Tai nėra sąmoningas sprendimas — žmogus nežino, kad kažką išstūmė. Froidas teigė, kad būtent represija sukuria nesąmonę kaip psichikos sritį: tai, kas per daug skausminga ar draudžiama, yra nustumta žemyn, bet niekada neišnyksta. Išstumti turiniai grįžta kaip sapnai, simptomai, nerimas, liežuvio praslydimai ar pasikartojantis elgesys. Ši reikšmė yra pati svarbiausia psichoanalizėje, nes ji paaiškina, kodėl žmogus kartais elgiasi taip, kaip pats nesupranta.
Psichologinėje, platesnėje reikšmėje represija gali reikšti emocijų ar impulsų slopinimą. Tai gali būti tiek sąmoningas, tiek pusiau sąmoningas procesas: žmogus stengiasi „nejausti“ pykčio, liūdesio, seksualinių impulsų ar baimės, nes mano, kad jie yra netinkami, pavojingi ar gėdingi. Ši reikšmė artima psichoanalitinei, bet nėra tokia griežtai nesąmoninga. Tai kasdienis emocinis savikontrolės mechanizmas, kuris kartais padeda, o kartais sukuria vidinę įtampą.
Moralinėje ir kultūrinėje reikšmėje represija reiškia vidinę savicenzūrą — žmogus pats sau draudžia tam tikras mintis ar norus, nes jie prieštarauja jo moralinėms normoms, auklėjimui ar socialiniams lūkesčiams. Tai gali būti susiję su superego spaudimu: vidinis balsas sako, kad „taip negalima“, „taip nedera“, „taip nepriimtina“. Ši reikšmė jungia psichologiją ir kultūrą, nes žmogus represuoja ne tik dėl vidinių konfliktų, bet ir dėl visuomenės normų.