Būna, kad vienas žmogus mato pasaulį visai kitaip nei kitas. Vienam žolė atrodo gyvai žalia, kitam ji galėtų būti visai kito atspalvio, nors abu žvelgia į tą patį peizažą. Vieno mėlyna gali būti tokia, kokią kitas vadintų pilka ar violetine. Net skausmas, džiaugsmas ar prisiminimas, kuriuos patiria žmogus, yra unikalūs – jų neįmanoma perduoti ar išmatuoti. Filosofijoje šis reiškinys vadinamas qualia – vidine patyrimo kokybe, kuri egzistuoja tik sąmonėje ir kiekvienam yra savita.
Qualia (lot. qualis – „koks, kokybės pobūdis“) – tai subjektyvūs pojūčiai, kuriuos patiriame, kai matome, girdime, jaučiame ar mąstome. Tai kaip atrodo, kaip skamba, kaip jaučiasi pasaulis tavo sąmonėje. Kai matai raudoną obuolį – qualia yra ta raudonumo patirtis, kurios negali aprašyti jokiais žodžiais ar formulėmis. Galima išmatuoti šviesos bangą, bet ne tai, kaip ji atrodo tau.
Kai du žmonės žiūri į tą patį daiktą, jų akys priima tą pačią informaciją: šviesos bangos ilgį, atspindį, kontrastą. Bet kiekvieno smegenys interpretuoja tą signalą savaip. Mes visi sakome, kad žolė „žalia“, nes taip išmokome nuo vaikystės, tačiau niekas nežino, ar tavo „žalia“ atrodo taip pat kaip mano. Gal tavo smegenys sukuria tokį pojūtį, kurį aš vadinčiau „raudonu“, tik tau jis nuo pat pradžių buvo „žalias“. Kalba mus apgauna – sutampa žodis, bet ne patirtis.
Tai reiškia, kad spalvos iš tikrųjų neegzistuoja pačioje šviesoje. Jos neegzistuoja pasaulyje už mūsų. Jos atsiranda tik sąmonėje. Fiziškai egzistuoja tik šviesos bangos – viską kita sukuria protas.
Šią mįslę filosofas David Chalmers pavadino „kietąja sąmonės problema“. Ji klausia: kaip iš neuronų elektrinių impulsų kyla pojūčiai – spalvos, skonis, emocijos? Kodėl neuronai nesukuria tik elgesio, o sukuria jausmą? Kodėl mums ne vis tiek, o skauda, malonu, gražu, baisu? Mokslas gali paaiškinti, kaip akys priima šviesą, kaip signalas keliauja į smegenų žievę, kaip įsijungia neuronų grandinės. Bet kodėl visa tai jaučiama kaip spalva ar skausmas – nepaaiškinama. Čia prasideda qualia paslaptis: fizinis procesas virsta vidiniu pasauliu, kuriame atsiranda „aš“ ir patyrimas.
Spalvos tėra viena iš qualia formų. Pojūtis, kai ragauji citriną, kai girdi varpų garsą, kai užeina ilgesys ar ramybė – visa tai qualia. Net skausmas nėra objektas, o vidinė būsena. Kiekvienas žmogus turi savą skausmo „spalvą“, kurios kitas niekada neišgyvens taip pat. Kai sakai „aš myliu“, „aš bijau“, „aš matau“ – visa tai tavo vidinio pasaulio kokybės, ne faktai apie išorę. Mes negalime jomis pasidalinti tiesiogiai – galime tik aprašyti žodžiais, gestais, metaforomis.
Jeigu qualia skiriasi, tai reiškia, kad kiekvienas žmogus mato kitokią realybę. Fizinė visata ta pati, bet jos suvokimas – daugybė individualių pasaulių. Vienam pasaulis pilnas spalvų ir muzikos, kitam – pilkas ir tylus. Vienam triukšmas – energija, kitam – kančia. Vienas myli lietų, nes jame girdi ramybę, kitas jo nekenčia, nes jį slegia tamsa. Todėl neįmanoma pasakyti, kas „teisingai“ mato ar „geriau“ jaučia. Visi esame savo jutimų pasaulio kaliniai ir kūrėjai vienu metu. Ir tai paaiškina, kodėl skiriasi mūsų skoniai, charakteriai, net vertybės. Mes gyvename ne tame pačiame pasaulyje – mes jį sukuriame per pojūčius.
Qualia – tai tiltas tarp fizikos ir dvasios. Ji rodo, kad žmogaus vidus nėra tiesiog biologinis aparatas – tai pasaulis, kuris egzistuoja tik tiek, kiek mes jį jaučiame. Galima sakyti, jog qualia – tai pati sąmonės esmė, šviesa, kuri paverčia materiją patirtimi. Ir galbūt būtent dėl qualia mes visi tokie skirtingi. Nes kiekvienas žmogus – tai savita visata, turinti savo spalvų spektrą, garsų melodiją ir vidinio jausmo atspalvį.