Žodis poligamija kilęs iš dviejų graikų kalbos šaknų: polys – „daug“ ir gamos – „santuoka“. Pažodžiui tai reiškia „daugiasantuokystę“. Šiuo terminu apibūdinama socialinė ir teisinė sistema, kurioje vienas asmuo turi daugiau nei vieną sutuoktinį tuo pačiu metu. Nors šiandien poligamija dažniausiai siejama su vyro turimomis keliomis žmonomis (poliginija), platesnė sąvoka apima ir poliandriją – moters santuoką su keliais vyrais. Poligamija nėra atsitiktinis ar egzotiškas reiškinys: ji egzistavo beveik visose civilizacijose, o kai kuriose religijose ir kultūrose buvo laikoma natūralia šeimos forma.
Istoriškai poligamija atsirado kaip socialinis ir ekonominis sprendimas. Žemdirbių visuomenėse, kuriose turtas buvo matuojamas žeme ir gyvuliais, didesnė šeima reiškė didesnę darbo jėgą ir didesnį saugumą. Karuose žuvus daug vyrų, poligamija tapdavo būdu užtikrinti, kad moterys ir vaikai neliktų be globos. Kai kuriose kultūrose ji buvo susijusi su statusu: turėti kelias žmonas reiškė turėti pakankamai išteklių joms išlaikyti. Todėl poligamija nebuvo laikoma moraline problema — tai buvo praktinis, socialiai naudingas modelis.
Religija poligamijos istorijoje vaidina ypatingą vaidmenį. Senajame Testamente poligamija yra ne tik toleruojama, bet ir plačiai praktikuojama. Abrahamas, Jokūbas, Dovydas, Saliamonas — visi jie turėjo kelias žmonas ir suguloves, ir Biblija to nevadina nuodėme. Saliamonui priskiriama net 700 žmonų ir 300 sugulovių, o jo statusas vis tiek laikomas Dievo palaimintu. Mozės įstatymai taip pat reguliuoja poligamiją, bet jos nedraudžia. Tai rodo, kad ankstyvoji judaizmo ir krikščionybės tradicija poligamiją suvokė kaip normalią patriarchalinės visuomenės dalį.
Islamas poligamiją leidžia iki šiol, nors su griežtomis sąlygomis: vyras gali turėti iki keturių žmonų, jei sugeba jas visas išlaikyti ir elgtis su jomis teisingai. Koranas poligamiją pateikia kaip socialinį sprendimą, ypač našlių ir našlaičių apsaugai po karo. Taigi islamo tradicijoje poligamija nėra moralinis nuopuolis, o atsakinga pareiga, jei ji atliekama teisingai.
Krikščionybėje poligamijos istorija sudėtingesnė. Nors ankstyvoji Bažnyčia poligamijos tiesiogiai nedraudė, viduramžiais ji tapo nepriimtina, nes Bažnyčia siekė centralizuoti santuoką kaip sakramentą ir kontroliuoti paveldėjimą. Tačiau Reformacijos laikais poligamijos klausimas vėl iškilo. Martynas Liuteris ir kiti reformatoriai teigė, kad Biblija poligamijos nedraudžia, o kai kuriais atvejais ji gali būti priimtina. Garsiausias atvejis — Heseno landgrafo Filipo II poligaminė santuoka, kurią Liuteris ir Melanchtonas faktiškai sankcionavo. Tai rodo, kad poligamijos atmetimas krikščionybėje nėra toks senas ar absoliutus, kaip dažnai teigiama.
Poligamija taip pat buvo toleruojama protestantiškose misijose Afrikoje ir Azijoje. Misionieriai suprato, kad priversti poligamus vyrus atsisakyti žmonų reikštų palikti moteris ir vaikus be pragyvenimo. Todėl jie priimdavo poligamus į bažnyčią, jei šie nevesdavo daugiau žmonų. Tai buvo pragmatiškas sprendimas, atskleidžiantis, kad religija dažnai prisitaiko prie socialinės realybės.
Poligamija šiandien: tarp draudimo, tolerancijos ir tylos
Oficialiai tiek katalikų, tiek protestantų Bažnyčios deklaruoja, kad santuoka yra monogaminė. Tačiau praktikoje Bažnyčia susiduria su milijonais poligaminių šeimų Afrikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regionuose, ir čia prasideda tikroji istorija.
Afrikoje – Bažnyčia priima poligamus į bendruomenę
Šiandien didelė dalis Afrikos katalikų ir protestantų bendruomenių turi poligaminių šeimų. Bažnyčia jų nebeatstumia, nes tai reikštų palikti moteris ir vaikus be apsaugos. Todėl poligamas vyras gali būti:
- priimtas į bažnyčią,
- krikštytas,
- dalyvauti bendruomenėje,
bet negali tapti kunigu ar pastoriumi. Tai yra oficiali pastoracinė politika, kurią patvirtino ir Vatikano dokumentai. Kitaip tariant: Bažnyčia poligamijos neįteisina, bet toleruoja ją kaip socialinę realybę.
Protestantų misijos – ta pati logika kaip XIX a.
Šiuolaikinės protestantų misijos Afrikoje ir Azijoje taiko tą pačią praktiką kaip ir jų pirmtakai XIX a.:
- poligamas vyras gali tapti krikščionimi,
- bet negali vesti daugiau žmonų,
- ir turi išlaikyti visas turimas žmonas.
Tai yra tiesioginė Reformacijos laikų politikos tąsa, tik dabar ji įvilkta į pastoracinės rūpybos kalbą.
Mormonai šiandien
Oficialioji LDS Bažnyčia (mormonai) 1890 m. atsisakė poligamijos, tačiau:
- fundamentalistinės mormonų bendruomenės JAV ir Kanadoje ją praktikuoja iki šiol,
- jos remiasi tais pačiais biblinių patriarchų argumentais,
- ir laiko poligamiją „dangaus įstatymo“ dalimi.
Tai nėra marginali grupė – jų yra dešimtys tūkstančių.
Islamo pasaulyje – poligamija teisėta ir reglamentuota
Kadangi krikščionys gyvena ir musulmoniškose šalyse, Bažnyčia turi prisitaikyti prie vietinių įstatymų. Katalikų ir protestantų bendruomenės Nigerijoje, Tanzanijoje, Kenijoje, Indonezijoje ir kitur gyvena šalia teisėtos poligamijos, todėl pastoracinė praktika yra lanksti ir pragmatiška.
Vakarų pasaulyje – poligamija egzistuoja šešėlyje
Nors įstatymai ją draudžia, realybėje:
- poligamija egzistuoja tarp migrantų bendruomenių,
- kai kurios šeimos turi „religines“ santuokas, kurios nėra registruotos,
- o valstybės dažnai žiūri pro pirštus, kad išvengtų socialinių konfliktų.
Tai ypač ryšku Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Pavyzdžiai
1. Liuteris ir Melanchtonas sankcionuoja poligamiją Heseno landgrafui Filipui II (1540 m.)
1540 m. Heseno landgrafas Filipas II, turėjęs nelaimingą santuoką ir meilužę, kreipėsi į Martyną Liuterį ir Philippą Melanchtoną, prašydamas leidimo turėti dvi žmonas. Reformatoriai, remdamiesi Senojo Testamento pavyzdžiais, pripažino, kad Biblija poligamijos nedraudžia, ir slaptame susirinkime faktiškai sankcionavo poligaminę santuoką, kuri buvo įvykdyta su jų žinia. Tai buvo pirmasis Reformacijos sinodas, kuriame poligamija buvo ne tik aptarta, bet ir patvirtinta kaip „teisėta išeitis“ krikščioniui valdovui, o Liuteris raštu patarė Filipui „slėpti šį reikalą nuo liaudies“, kad nekiltų skandalas.
2. Anabaptistų teokratija Miunsteryje: poligamija kaip „Dievo įsakymas“ (1534–1535 m.)
Miunsterio anabaptistų sukilimo metu miestas buvo paverstas teokratine valstybe, kurioje poligamija buvo įteisinta kaip „Dievo valia“, remiantis Senojo Testamento patriarchų pavyzdžiais. Lyderis Janas van Leidenas turėjo kelias žmonas, o poligamija buvo privaloma vyrams, galintiems išlaikyti daugiau nei vieną moterį. Ši teokratija buvo grindžiama krikščioniška retorika, o poligamija buvo pristatoma kaip „tikroji biblinių laikų šeimos forma“, kurią, anot jų, Bažnyčia iškraipė. Tai vienas ryškiausių atvejų, kai krikščioniška sekta poligamiją pavertė religine pareiga.
3. Protestantų misijos Afrikoje: poligamija priimama kaip krikščioniškos bendruomenės dalis (XIX a.)
Amerikos užsienio misijų taryba (ABCFM) XIX a. veikdama Afrikoje priimdavo poligamus vyrus į krikščionių bendruomenę, jei šie pažadėdavo nevesti daugiau žmonų. Misionieriai pripažino, kad poligamijos panaikinimas sukeltų socialinį chaosą ir paliktų moteris be pragyvenimo, todėl poligaminės šeimos buvo laikomos „krikščioniškai priimtinomis“, o jų nariai galėjo būti krikštyti ir priimti į bažnyčią. Tai buvo oficiali, dokumentuota politika, rodanti, kad protestantų misijos poligamiją toleravo kaip socialinę realybę.
4. Misionierių konferencija Indijoje: poligamija leidžiama „dėl moterų gerovės“ (XIX a.)
Indijoje vykusios protestantų misionierių konferencijos priėmė sprendimą, kad poligamas vyras gali būti priimtas į krikščionybę ir netgi tapti bendruomenės nariu, jei jis neatsisakys savo žmonų. Misionieriai argumentavo, kad priversti vyrą palikti žmonas būtų „neteisinga moterų atžvilgiu“, nes jos liktų be apsaugos ir pragyvenimo. Taigi poligamija buvo faktiškai įteisinta kaip krikščioniškos praktikos dalis, nors teologiškai ji buvo smerkiama.
5. Mormonų poligamija: biblinių patriarchų pavyzdžio atgaivinimas (XIX a.)
Mormonų Bažnyčia (LDS) XIX a. atvirai praktikavo poligamiją, remdamasi Senojo Testamento patriarchais ir teigdama, kad Dievas leido vyrams turėti kelias žmonas. Josephas Smithas ir Brighamas Youngas mokė, kad poligamija yra „aukštesnė dangaus įstatymo forma“, o Jutos teritorijoje buvo sukurta teokratinė valstybė, kurioje poligamija buvo plačiai paplitusi. Mormonai teigė, kad jų praktika yra artimesnė „tikrajai biblinių laikų krikščionybei“ nei monogamija, kurią, jų manymu, įvedė vėlesnė Bažnyčios tradicija.