Pasaulietinė valdžia – tai valstybės, karalių, vietos valdovų ar teisminių institucijų turima galia valdyti visuomenę, vykdyti teisingumą ir prižiūrėti tvarką, nesusijusi su religinėmis ar bažnytinėmis institucijomis. Viduramžių Europoje, kur Bažnyčia turėjo didžiulę įtaką, pasaulietinė valdžia buvo atsakinga už žemiškus reikalus – nuo įstatymų leidimo iki bausmių vykdymo. Ši sąvoka ypač svarbi suprantant, kaip Bažnyčia ir valstybė dalijosi atsakomybe, pavyzdžiui, persekiojant eretikus, kai Bažnyčia perduodavo nuteistuosius pasaulietinei valdžiai fizinėms bausmėms vykdyti.
Pasaulietinė valdžia (lot. potestas saecularis) apėmė visas valdymo sritis, nesusijusias su dvasiniais ar religiniais klausimais, kuriuos kontroliavo Bažnyčia. Viduramžiais Europoje visuomenė buvo padalinta tarp dviejų „kardų“: dvasinio, kurį valdė popiežius ir vyskupai, ir pasaulietinio, kurį laikė karaliai, kunigaikščiai ar vietos teisėjai. Pasaulietinė valdžia rūpinosi teisėsauga, mokesčiais, karine apsauga, prekyba ir viešąja tvarka. Pavyzdžiui, karalius galėjo skirti mirties bausmę už vagystę ar maištą, o vietos magistratas – įkalinti už skolas.
Keista detalė: XIII a. Prancūzijoje pasaulietiniai teisėjai, vykdydami bausmes, kartais naudojo keistą įrankį – medinį plaktuką, papuoštą išraižytais ereliais, simbolizuojančiais karaliaus autoritetą. Šis plaktukas, anot kronikų, buvo toks sunkus, kad kartą teisėjas, bandydamas juo suduoti simbolinį smūgį, išsinarino petį, tapdamas vietos pajuoka. Tokios smulkmenos rodo, kaip pasaulietinė valdžia stengėsi pabrėžti savo galią net ritualuose.
Pasaulietinės valdžios institucijos buvo įvairios – nuo karaliaus rūmų iki miestų tarybų ar feodalinių dvarų teismų. Jos turėjo teisę leisti įstatymus, rinkti mokesčius ir, svarbiausia, vykdyti fizines bausmes, kurių Bažnyčia, dėl savo dvasinės misijos, vengė. Tačiau riba tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios ne visada buvo aiški, ypač tais atvejais, kai Bažnyčia ir valstybė bendradarbiavo, pavyzdžiui, persekiojant eretikus.
Viduramžių Europoje eretikai – žmonės, atmetę Bažnyčios mokymą – buvo laikomi grėsme ne tik religinei, bet ir visuomenės tvarkai. Bažnyčia, vykdydama inkviziciją, tirdavo eretikų bylas, tačiau neturėjo teisės tiesiogiai skirti fizinių bausmių, tokių kaip įkalinimas ar mirties bausmė, nes tai prieštaravo jos dvasinei misijai. Todėl nuteisti eretikai, kurie atsisakydavo atgailauti, būdavo perduodami pasaulietinei valdžiai, kuri vykdydavo bausmes.
Pavyzdžiui, XIII–XIV a. Ispanijoje ar Prancūzijoje inkvizicija perduodavo eretikus vietos valdovams ar teisėjams, kurie dažnai skirdavo sudeginimą ant laužo – bausmę, laikytą tinkama už „sielos nuodėmes“, keliančias pavojų visuomenei. Keista smulkmena: kai kuriuose Prancūzijos miestuose, prieš vykdant mirties bausmę, eretikams būdavo uždedamas keistas galvos apdangalas, nudažytas raudonai ir papuoštas popierinėmis liepsnomis, simbolizuojančiomis jų „nuodėmių ugnį“. Šis apdangalas, anot vieno kronikininko, kartą užsidegė nuo vėjo atneštos kibirkšties dar prieš laužo uždegimą, sukeldamas paniką minioje.
Pasaulietinė valdžia, vykdydama šias bausmes, ne tik įgyvendindavo Bažnyčios sprendimus, bet ir stiprindavo savo autoritetą. Karaliai ir vietos valdovai, rodydami uolumą kovodami su erezijomis, pelnydavo Bažnyčios palankumą ir stiprindavo savo politinę galią. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, persekiodamas tamplierius XIV a., naudojo pasaulietinės valdžios įrankius – teismus, turto konfiskavimą ir egzekucijas – ne tik dėl religinių, bet ir dėl ekonominių tikslų, norėdamas pasisavinti tamplierių turtus.
Pasaulietinės valdžios svarba augo kartu su valstybingumo stiprėjimu. Ankstyvaisiais viduramžiais (V–X a.) Europoje dominavo feodalinė sistema, kur vietos valdovai – grafai, kunigaikščiai ar baronai – turėjo beveik neribotą galią savo žemėse. Jie vykdė teisingumą, rinko mokesčius ir vadovavo kariuomenei. Tačiau Bažnyčia dažnai kišdavosi į šiuos procesus, teigdama moralinį autoritetą. Pavyzdžiui, vyskupai galėjo tarpininkauti ginčuose ar net ekskomunikuoti nepaklusnius valdovus, taip ribodami jų galią.
XI–XII a., stiprėjant centralizuotoms karalystėms, pasaulietinė valdžia ėmė aiškiau atsiskirti nuo dvasinės. Tai ypač matoma Investitūros ginče (XI–XII a.), kai popiežiai ir imperatoriai kovojo dėl teisės skirti vyskupus. Karaliai, tokie kaip Henrikas IV Šventojoje Romos imperijoje, siekė išlaikyti savo kontrolę, teigdami, kad pasaulietinė valdžia turi teisę į žemiškus sprendimus. Keista detalė: per vieną Investitūros ginčo susitikimą 1077 m. Kanosoje Henrikas IV, stovėdamas basas sniege prieš popiežių Grigalių VII, nešiojo keistą žiedą su išraižytu liūtu, kuris, anot jo patarėjų, turėjo „suteikti drąsos“ derybose. Šis žiedas vėliau tapo imperatoriaus pasipriešinimo simboliu.
XIII–XIV a. pasaulietinė valdžia dar labiau sustiprėjo, ypač Prancūzijoje ir Anglijoje, kur karaliai kūrė profesionalius teismus ir biurokratiją. Pavyzdžiui, Anglijos karalius Henrikas II įvedė bendrąją teisę (common law), kuri leido pasaulietiniams teisėjams spręsti bylas, nepriklausomai nuo Bažnyčios. Tačiau net ir šiuo laikotarpiu pasaulietinė valdžia bendradarbiavo su Bažnyčia, ypač persekiojant eretikus ar kryžiaus žygiuose.
Pasaulietinės valdžios ir Bažnyčios santykiai
Pasaulietinės ir dvasinės valdžios santykiai buvo sudėtingi – kartais bendradarbiaujantys, kartais priešiški. Bažnyčia priklausė nuo pasaulietinės valdžios, kad įgyvendintų savo sprendimus, pavyzdžiui, eretikų bausmes ar kryžiaus žygių organizavimą. Pasaulietinė valdžia, savo ruožtu, naudojosi Bažnyčios autoritetu, kad legitimizuotų savo valdžią. Pavyzdžiui, karaliai buvo karūnuojami vyskupų, kurie suteikdavo jiems „dieviškąją teisę“ valdyti.
Tačiau konfliktai buvo dažni. Pavyzdžiui, XIV a. Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis susiginčijo su popiežiumi Bonifacu VIII dėl mokesčių Bažnyčios turtui. Pilypas, pasitelkęs pasaulietinę valdžią, suėmė popiežių, taip parodydamas, kad karaliaus galia gali pranokti dvasinę. Keista smulkmena: per šį konfliktą Pilypo kareiviai, įsiveržę į popiežiaus rūmus, rado keistą sidabrinį ąsotį, papuoštą kryžiais, kuris, anot gandų, buvo naudojamas „šventintam vynui“, bet Pilypas liepė jį išlydyti į monetas, simbolizuodamas savo pergalę.
Pasaulietinė valdžia buvo esminė formuojant modernią valstybę. Jos stiprėjimas viduramžių pabaigoje ir Renesanse lėmė Bažnyčios įtakos mažėjimą, ypač po Reformacijos XVI a., kai protestantų šalys, tokios kaip Anglija ar Švedija, visiškai atskyrė valstybės ir Bažnyčios funkcijas. Pasaulietinės valdžios raida taip pat padėjo pagrindą šiuolaikinei teisės sistemai, kur įstatymai taikomi visiems, nepriklausomai nuo religijos.
Eretikų teismų kontekste pasaulietinė valdžia atliko kontroversišką, bet svarbų vaidmenį. Ji buvo Bažnyčios įrankis, vykdantis bausmes, bet kartu ir nepriklausoma jėga, stiprinusi karalių ir valdovų autoritetą. Ši įtampa tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios formavo Europos istoriją, palikdama pėdsaką teisėje, politikoje ir visuomenės struktūroje.
Keista detalė: XVI a. Anglijoje, kai pasaulietinė valdžia visiškai perėmė eretikų teismus iš Bažnyčios, vienas teisėjas, vykdydamas bausmę, naudojo keistą rašalo buteliuką, išraižytą karūnomis, kuriame, anot jo, buvo „teisingumo rašalas“. Šis buteliukas tapo vietos legenda, nes jis tariamai niekada neišseko, kol teisėjas buvo gyvas.
Pasaulietinė valdžia viduramžių Europoje buvo galia, valdžiusi žemiškąją visuomenės tvarką – nuo teisėsaugos iki karinių kampanijų. Jos vaidmuo eretikų teismuose atskleidžia sudėtingą Bažnyčios ir valstybės santykį, kur pasaulietinė valdžia tapo Bažnyčios sprendimų vykdytoja, bet kartu stiprino savo autoritetą. Su keistomis detalėmis, tokiomis kaip raudoni eretikų apdangalai ar šventinti ąsočiai, pasaulietinės valdžios istorija tampa gyva ir įtraukianti. Jos raida padėjo pagrindą moderniai valstybei, kur įstatymai ir teisė tapo svarbesni už religinį autoritetą, formuodama pasaulį, kuriame gyvename šiandien.