Kai išgirsti frazę „Pandoros skrynia“, dažniausiai mintyse iškyla kažkas tamsaus, paslaptingo ir šiek tiek bauginančio. Lyg koks senas medinis indas, kurį atidarius iš jo išsilieja bėdos, ligos, pyktis ir visoks žmonių vargas. Bet jei pažvelgsi giliau, pasirodo, kad ši istorija – ne tik apie blogį. Ji apie smalsumą, atsakomybę, žmogaus prigimtį ir net apie tai, kodėl mes vis dar tikime, kad rytoj gali būti geriau.
Pradėkime nuo pat pradžių – nuo vardo. Senovės graikų kalboje „Pandora“ (Πανδώρα) sudaryta iš dviejų dalių: „pan“ reiškia „viskas“ arba „visa“, o „dōron“ – „dovana“. Taigi vardas gali būti verčiamas kaip „visa dovanota“ arba „visų dovanų davėja“. Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad tikslesnis vertimas būtų „visadovanė“ – ta, kuri viską atneša. Įdomu, kad vėliau romėnai ją kartais vadino Anesidora, kas reiškia „ta, kuri siunčia dovanas iš apačios“ – tarsi iš žemės gelmių. Tai jau užuomina, kad senesnėse versijose Pandora galėjo būti ne tik bėdų nešėja, bet ir derlingumo, žemės dosnumo simbolis.
Lietuviškai mes sakome „Pandoros skrynia“. Angliškai – Pandora’s box. Prancūziškai – la boîte de Pandore. Vokiškai – die Büchse der Pandora. Ispaniškai – la caja de Pandora. Itališkai – il vaso di Pandora (čia jau „indas“, ne skrynia). Rusų kalboje – ящик Пандоры. Japoniškai – パンドラの箱 (Pandora no hako). Kinų – 潘多拉的盒子. O graikiškai šiandien dažniausiai sakoma το κουτί της Πανδώρας, nors senovėje buvo visai kitoks žodis. Visose šiose kalbose frazė reiškia tą patį: atidaryti kažką, kas paleidžia nekontroliuojamas pasekmes.
O dabar apie tą garsųjį „indą“. Senovės graikų poeto Hesiodo tekstuose, parašytuose maždaug VIII–VII amžiuje prieš Kristų, nėra jokios skrynios. Yra πίθος – pithos. Tai didelis molinis indas, toks aukštas, kad kartais siekdavo žmogaus ūgio. Jame laikydavo alyvuogių aliejų, vyną, grūdus, o kartais net laidodavo mirusiuosius. Hesiodas rašė apie didelį indą, o ne apie mažą dėžutę. Kaip tada atsirado skrynia?
Kaltininkas – XVI amžiaus humanistas Erazmas Roterdamietis. Jis, versdamas istoriją į lotynų kalbą, pithos pakeitė į pyxis – mažą dėžutę ar skrynutę. Gal suklydo, gal sumaišė su kita legenda (apie Psichę, kuri atidarė dėžutę). Šiaip ar taip, klaida prigijo. Nuo tada Vakarų kultūroje turime „Pandoros skrynią“. Ir šiandien, kai kas nors sako „atidarėme Pandoros skrynią“, visi puikiai supranta, ką tai reiškia, nors iš tikrųjų turėtume kalbėti apie didžiulį molinį indą.
Dabar pati istorija. Ji prasideda ne nuo moters ir ne nuo skrynios. Ji prasideda nuo titano Prometėjo. Prometėjas buvo gudrus, maištingas ir labai mylėjo žmones. Kai dievai sukūrė žmones (arba kai jie patys atsirado – versijos skiriasi), jie gyveno beveik kaip dievai: be rūpesčių, be ligų, be sunkaus darbo. Bet jie neturėjo ugnies. Prometėjas, gailėdamas jų, pavogė ugnį iš Olimpo ir padovanojo žmonėms. Ugnis – tai ne tik šiluma. Tai technologija, kultūra, galimybė gaminti maistą, kalti metalą, kurti civilizaciją.
Dzeusas, Olimpo valdovas, įsiuto. Ne todėl, kad ugnis buvo brangi, o todėl, kad titanas pažeidė tvarką. Dievai turi būti aukščiau, žmonės – žemiau. Už bausmę Prometėjas buvo prirakintas prie uolos Kaukaze, kur erelis kiekvieną dieną lesdavo jam kepenis, kurios per naktį ataugdavo. Bet Dzeusui to neužteko. Jis nusprendė nubausti ir pačius žmones.
Todėl jis sumanė sukurti pirmąją moterį. Ne šiaip moterį, o ginklą. Hephaistas (Vulcanas) iš molio ir vandens nulipdė gražią merginą. Atėnė ją aprengė, išmokė austi ir siūti. Afroditė apdovanojo žavesiu, malone ir tuo, kas kelia ilgesį. Charitės (Gracijos) ir Horos uždėjo gėlių vainikus. Hermisas – dievų pasiuntinys – įdėjo į ją klastingą protą, melagingą kalbą ir smalsumą. Ir davė jai vardą – Pandora, nes visi dievai jai ką nors padovanojo.
Tada Dzeusas nusiuntė ją pas Epimetėją – Prometėjo brolį. Prometėjas buvo „tas, kuris mąsto iš anksto“, Epimetėjas – „tas, kuris mąsto po fakto“. Brolis perspėjo: „Nepriimk jokių dovanų iš Dzeuso!“ Bet Epimetėjas pamatė Pandorą ir visą išmintį išmetė pro langą. Jis ją priėmė.
Kartu su Pandora atėjo indas. Hesiodas neatskleidžia, kas jį padovanojo ir kodėl. Kai kurios vėlesnės versijos sako, kad Dzeusas pats jį įdavė, įsakęs niekada neatidaryti. Kitos – kad indas jau stovėjo name. Šiaip ar taip, Pandora, kupina dievų įdėto smalsumo, neatlaikė. Ji pakėlė dangtį.
Ir tada iš indų išsiveržė viskas, kas blogiausia. Ligos, kurios anksčiau nežinojo žmonių. Sielvartas, nuovargis, pyktis, pavydas, senatvė, mirtis. Visi jie išsilakstė po žemę kaip spiečius. Hesiodas rašo, kad jie tylūs, nematomi, bet visur esantys. Nuo tada žmonės ėmė sirgti, dirbti iki išsekimo, kentėti.
Bet vienas dalykas liko. Kai Pandora, išsigandusi, vėl uždarė dangtį, viduje dar buvo Elpis – Viltis. Kai kurie interpretuoja, kad viltis buvo dar viena bėda (klaidinga viltis, kuri sulaiko žmones kančiose). Kiti – kad tai vienintelė paguoda, kurią Dzeusas paliko. Hesiodas pats linkęs į antrąją versiją: viltis lieka su žmonėmis, kad jie neišprotėtų iš nevilties.
Štai ir visa istorija. Trumpa, griežta, šiek tiek mizoginiška (Hesiodas moteris vadina „gražiu blogiu“), bet nepaprastai galinga. Ji paaiškina, kodėl pasaulyje yra kančia. Ne todėl, kad dievai žiaurūs be priežasties, o todėl, kad kažkas (Prometėjas) pažeidė tvarką, o kitas (Pandora) neatsilaikė prieš smalsumą.
Bet jei pažvelgsi atidžiau, istorija nėra vien apie bausmę. Ji apie žmogaus prigimtį. Mes esame smalsūs. Mes negalime neatsidaryti. Net žinodami, kad gali būti blogai, vis tiek pakeliame dangtį. Ir kai viskas išsilieja, lieka viltis – ta pati, kuri verčia bandyti dar kartą.
Citatos:
- Hesiodas, „Darbai ir dienos“ (apie VIII–VII a. pr. Kr., Hugh G. Evelyn-White vertimas):
„Moteris savo rankomis nuėmė didįjį indų dangtį ir paleido viską, o jos mintis atnešė žmonėms sielvartą ir nelaimes. Tik Viltis liko ten, nesulaužomame būste, po didžiojo indų kraštu, ir neišskrido pro duris; nes anksčiau dangtis ją sustabdė – tokia buvo debesų rinkėjo Dzeuso, aegio nešėjo, valia.“ - Hesiodas, toje pačioje poemoje (apie Pandoros vardą):
„Ir jis pavadino šią moterį Pandora, nes visi, kurie gyvena Olimpe, jai davė po dovaną – nelaimę duoną valgantiems žmonėms.“ - Friedrich Nietzsche, „Žmogiška, pernelyg žmogiška“:
„Dzeusas nenorėjo, kad žmogus mestų savo gyvenimą, kad ir kiek kitos bėdos jį kankintų, o greičiau toliau leistųsi kankinamas iš naujo. Tam jis duoda žmogui viltį. Iš tikrųjų ji yra blogiausia iš visų blogybių, nes prailgina žmogaus kančias.“ - Albert Camus, apie graikų mitą:
„Iš Pandoros skrynios, kurioje knibždėjo visi žmonijos vargai, graikai po visų kitų ištraukė viltį kaip baisiausią iš visų. Nežinau įtaigesnio simbolio; nes, priešingai paplitusiam įsitikinimui, viltis lygi susitaikymui. O gyventi – tai nereiškia susitaikyti.“ - Lord Byron, „Don Juan“:
„Kol Pandora neatidarė savo skrynios, ir tada viskas, kas nuo tada padaryta ar pasakyta…“ - Mary Shelley, „Frankenšteinas“ (netiesiogiai atsiliepiant į tą patį smalsumo ir žinojimo pavojų):
„Mokykis iš manęs, jei ne iš mano pamokymų, tai bent iš mano pavyzdžio, koks pavojingas yra žinojimo įgijimas.“