Pandoros sukūrimas – tai graikų mitas apie pirmąją moterį žemėje, aprašytas Hesiodo „Teogonija“ ir „Darbai ir dienos“ (apie 700 m. pr. Kr.). Ji sukurta kaip bausmė žmonijai už Prometėjo vagystę – ugnies atnešimą dievams. Mitas aiškina blogio atsiradimą pasaulyje, moters vaidmenį ir žmogaus kančią.
Dzeusas, įsiutęs ant Prometėjo, įsakė Hefaistui iš molio ir vandens nulipdyti mergelę, panašią į deives. Atėnė aprengė ją baltais drabužiais, davė išminties ir amatų įgūdžių. Afroditė suteikė grožį ir geismą. Hermis – melagingą kalbą ir gudrumą. Visi dievai pridėjo dovanų, tad ji vadinosi Pandora („visų dovanų turėtoja“).
Pandora atiduota Epimėtėjui (Prometėjo broliui), nepaisant įspėjimo nepriimti dievų dovanų. Ji atidarė indą (pithos, vėliau klaidingai – dėžutę), kuriame Dzeusas buvo uždaręs visus blogius: ligas, karus, skurdą, senatvę. Jie išsiveržė į pasaulį. Tik Viltis (Elpis) liko inde – ginčijama, ar kaip paguoda, ar kaip apgaulė.
Mitas kilo iš indoeuropietiškų moters-kaltininkės idėjų, bet Hesiodas jį naudojo kritikuoti moteris ir santuoką: Pandora – graži nelaimė, atnešanti išlaidas ir rūpesčius. Vėliau romėnai perėmė kaip Evą – nuopuolio simbolį. Krikščionybėje tai paralelė su nuodėme. Šiandien Pandoros dėžutė reiškia nevaldomas pasekmes: atidarius – blogis neišvengiamas, bet viltis lieka. Mitas primena, kad smalsumas ir dievų pyktis kuria žmogaus dalią, o moteris – ne kaltė, o pasaulio sudėtingumo dalis.