Paideia (graikų k. παιδεία) – tai senovės graikų terminas, reiškiantis ne paprastą švietimą, o gilų vidinį ugdymą, kultūrinę ir dvasinę brendą, per kurią žmogus tampa tikru žmogumi. Paideia yra daugiau nei žinių kaupimas – tai procesas, formuojantis asmenybę, jos moralę, estetinį pojūtį ir pilietinę atsakomybę. Platonas ir kiti graikų filosofai laikė paideia aukščiausiu ugdymo idealu, siekiančiu harmonijos tarp proto, kūno ir sielos, kad žmogus galėtų gyventi dorybingai ir prasmingai. Pavyzdžiui, per paideia jaunuolis mokomas ne tik matematikos ar retorikos, bet ir muzikos, poezijos bei etikos, kurios ugdo jo sielą ir daro jį pilnaviduriu visuomenės nariu.
Krikščioniškoje tradicijoje paideia idėja buvo perinterpretuota, siejant ją su dvasiniu tobulėjimu. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, tokie kaip Klemensas Aleksandrietis, paideia laikė kelią į krikščioniškąją išmintį – ugdymą, kuris veda žmogų link Dievo pažinimo. Krikščioniškoje perspektyvoje paideia tampa ne tik kultūrine branda, bet ir sielos paruošimu amžinybei: per Šventąjį Raštą, maldą ir sakramentus žmogus ugdomas tapti „nauju kūriniu“ Kristuje. Šiuo požiūriu paideia yra dieviškojo plano dalis, kur žmogaus branda matuojama ne tik žmogiškaisiais pasiekimais, bet ir jo gebėjimu atspindėti Dievo paveikslą.