Nihasa, pristatomas kaip figūra, kildinama iš Antono LaVey’aus „Šėtono Biblijos“ (The Satanic Bible), yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip modernus okultizmas kuria ir adaptuoja savo simbolius, dažnai pasiskolindamas arba iš naujo interpretuodamas vardus iš įvairių pasaulio kultūrų. Skirtingai nuo senovės mitologinių dievybių, turinčių gilias istorines ir archeologines šaknis, Nihasos istorija prasideda ne senovės Amerikos lygumose ar miškuose, o 1969 metais, kai buvo išleista ši kontroversiška ir įtakinga knyga. Būtent dėl šio modernaus konteksto jo apibūdinimas kaip „Amerikos indėnų velnio“ turi būti suprantamas ne kaip etnografinis faktas, o kaip specifinė LaVey’aus Satanizmo filosofijos dalis.
„Šėtono Biblijoje“, pačioje jos pabaigoje, Anton LaVey pateikia sąrašą, pavadintą „Pragaro vardai“ (The Infernal Names). Šis sąrašas yra eklektiškas rinkinys vardų, surinktų iš įvairių kultūrų ir religijų – hebrajų, egiptiečių, graikų, šumerų ir kitų. Jo tikslas buvo ne sukurti istoriškai tikslią demonologiją, o suteikti Satanizmo praktikuotojams galingų, archetipinių vardų, kuriuos būtų galima naudoti ritualuose. Šie vardai simbolizuoja maištą, nepriklausomybę, žemiškas aistras ir pasipriešinimą tradicinėms religinėms dogmoms. Būtent šiame sąraše, tarp tokių vardų kaip Luciferis, Belialas ir Leviatanas, atsiranda ir įrašas: „Nihasa (American Indian Devil)“. LaVey’us nepateikia jokio papildomo paaiškinimo, jokios istorijos ar šaltinio, iš kur šis vardas buvo paimtas.
Šis informacijos vakuumas tapo didžiausia mįsle ir pagrindine priežastimi, kodėl Nihasa laikomas „vaiduoklišku vardu“. Išsamios akademinių ir etnografinių šaltinių, skirtų Šiaurės Amerikos indėnų mitologijoms, paieškos neduoda jokių rezultatų. Jokia gentis, jokia kalbų šeima neturi dievybės ar dvasios, vardu Nihasa. Tai leidžia daryti kelias prielaidas apie jo kilmę. Gali būti, kad LaVey’us, rašydamas savo knygą, neteisingai perskaitė ar iškraipė kokį nors autentišką vardą iš obskūraus antropologinio teksto. Kita, ne mažiau tikėtina versija, yra ta, kad jis šį vardą tiesiog sugalvojo, norėdamas į savo „pragaro panteoną“ įtraukti atstovą iš Amerikos indėnų kultūros ir taip suteikti savo sąrašui globalesnį ir universalesnį įvaizdį.
Nepaisant to, kad vardas neturi istorinio pagrindo, jam priskiriama reikšmė, ypač vėlesnėse okultinėse interpretacijose, yra logiška ir atitinka jo tariamą kilmę. Nihasa dažnai interpretuojamas kaip triksterio, arba apgaviko, archetipas. Apgavikas (angl. Trickster) yra centrinė figūra daugelyje Amerikos indėnų mitologijų (pavyzdžiui, Kojotas, Varnas ar Kiškis). Ši būtybė nėra absoliutus blogis, kaip krikščioniškasis velnias. Apgavikas yra chaotiškas, nenuspėjamas, pažeidžiantis tabu, godus ir dažnai kvailas. Tačiau būtent per savo išdaigas ir savanaudiškus poelgius jis dažnai sukelia permainas, atneša žmonėms svarbių dovanų (pavyzdžiui, ugnį) arba savo neigiamu pavyzdžiu moko visuomenę, kaip nereikia elgtis. Jis yra išminties, gautos per chaosą ir išbandymus, simbolis.
Būtent šios apgaviko savybės puikiai dera su LaVey’aus Satanizmo filosofija. Satanizmas iškelia individualizmą, abejoja autoritetais ir skatina žmogų pasikliauti savo instinktais bei protu, o ne aklai sekti dogmomis. Apgaviko figūra, kuri griauna nusistovėjusią tvarką, kvestionuoja dievų sprendimus ir veikia pagal savo taisykles, yra beveik tobula satanistinio idealo paralelė. Taigi, Nihasa, nors ir yra dirbtinis vardas, tapo simboliu, reprezentuojančiu šią „velnišką“ apgaviko pusę – jėgą, kuri per apgaulę ir chaosą veda į gilesnį supratimą ir asmeninę laisvę. Jo istorija yra ne senovės mitas, o modernus pavyzdys, kaip kuriama nauja mitologija, kai tuščias vardas užpildomas prasmingu ir galingu archetipu, atitinkančiu konkrečios filosofijos poreikius.