Nigromantija (lot. nigromantia) – tai viduramžiškas terminas, kilęs iš klaidingo graikiško žodžio nekromantija („pranašystė per mirusiuosius“). Viduramžiais jis susipynė su lotynišku niger („juodas“), todėl įgavo reikšmę „juodoji magija“ ir buvo vartojamas apibūdinti pavojingą, „velnišką“ burtų meną.
Nigromantija atsirado kaip lotyniškas terminas viduramžių Europoje. Iš pradžių tai buvo tik klaidinga graikiško žodžio necromantia transkripcija, reiškianti „mirusiųjų šaukimo meną“. Tačiau dėl fonetinio panašumo su žodžiu niger („juodas“) šis terminas įgavo naują prasmę – „juodoji magija“. Taip nekromantija, kuri senovėje reiškė pranašystę per mirusiuosius, viduramžiais tapo suvokiama kaip diaboliška magija, atliekama su Šėtono pagalba.
Kaip buvo suvokiama
- Viduramžių demonologijoje nigromantija reiškė ne tik mirusiųjų šaukimo ritualus, bet ir bet kokią „juodąją“ magiją – burtus, atliekamus pasitelkiant demonus.
- Ji buvo vadinama ars nigromantiae arba magia nigra – „juodoji magija“.
- Skirtumas buvo daromas tarp „natūralios baltosios magijos“ (magia alba), kurią laikė leidžiama, ir „juodosios nigromantijos“, kuri buvo draudžiama ir laikoma pavojinga.
Istoriniai tekstai
- Tractatus de Nigromantia – XVI a. grimoaras, priskirtas Roger Bacon vardui, kuriame pateikiamos instrukcijos, kaip šaukti mirusiuosius, naudoti maginius alfabetus ir diagramas.
- Picatrix – garsus arabų kilmės magijos traktatas, viduramžiais išverstas į lotynų kalbą, kuriame aptariamos nekromantinės ir nigromantinės praktikos.
- Viduramžių leksikonai aiškina, kad nigromantia tapo bendriniu terminu visoms „tamsiosioms menų“ formoms – nuo dvasių kvietimo iki demonų garbinimo.
Kaltinimai ir bausmės
Nigromantija buvo vienas iš dažniausių kaltinimų raganų ir burtininkų bylose. Teismai laikė, kad:
- Nigromantai sudaro sandorius su velniu.
- Jie kviečia mirusiųjų šešėlius ir demonus.
- Naudoja uždraustus grimoarus ir ritualus.
Už tokią veiklą dažniausiai buvo skiriama mirties bausmė, dažniausiai sudeginimas ant laužo, kurį vykdydavo viduramžių teismai ir pasaulietinė valdžia, remdamiesi Bažnyčios nurodymais. Nigromantija buvo laikoma ne tik nusikaltimu prieš visuomenę, bet ir eretine praktika, todėl ją draudė katalikų Bažnyčia, remdamasi Biblijos įstatymais („Nekreipkitės į mirusiųjų dvasių šauktinius“). Inkvizicija, ypač po popiežiaus bulės Summis desiderantes affectibus (1484 m.), suteikė teisę persekioti visus, kurie kaltinti raganavimu ar nigromantija. Valstybiniai teismai – tiek Škotijoje, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje – priimdavo nuosprendžius, o egzekucijas vykdydavo vietos valdžios pareigūnai. Taip Bažnyčios draudimas ir pasaulietinės valdžios įstatymai susijungė į vieną sistemą, kurioje nigromantija buvo laikoma „tiesioginiu sandoriu su velniu“ ir už ją buvo taikoma griežčiausia bausmė – mirtis.
Kultūrinė reikšmė
Nigromantija tapo simboliu „juodosios magijos“. Ji buvo suvokiama kaip priešingybė „baltajai magijai“, kurią kartais toleravo Bažnyčia (pvz., gydymą žolelėmis ar astrologiją). Nigromantija reiškė sąmoningą kreipimąsi į tamsiąsias jėgas, todėl buvo laikoma pavojingiausia okultizmo forma.
Literatūroje ir folkloro pasakojimuose nigromantai vaizduoti kaip burtininkai, kurie naktimis kviečia mirusiųjų dvasias, piešia maginius apskritimus, naudoja užkeikimus ir demonų vardus. Šis vaizdinys išliko iki šių dienų kaip gotikinės kultūros ir fantastikos archetipas.
Įdomu tai, kad nigromantija viduramžiais buvo glaudžiai susijusi su draudžiamais tekstais. Dvasininkai, kurie pasukdavo šiuo keliu, dažnai būdavo apkaltinami naudojęsi iškraipytais liturginiais tekstais. Jie paimdavo šventas maldas ir jas skaitydavo atbulai arba įterpdavo demonų vardus, taip siekdami išniekinti sakralumą. Tai buvo laikoma didžiausiu įmanomu nusikaltimu prieš tikėjimą.
Be to, egzistavo įsitikinimas, kad nigromantai naudoja specialius daiktus, pavyzdžiui, mirusiųjų kaulus ar drabužius, kad sukurtų ryšį su anapusiniu pasauliu. Bažnyčia griežtai draudė tokius veiksmus, nes jie buvo laikomi bandymu perimti Dievo galią spręsti apie gyvenimą ir mirtį. Tokia veikla buvo laikoma dvasine savižudybe, nes žmogus savo valią atiduodavo tamsos jėgoms, tikėdamasis gauti naudos ar žinių, kurios jam nepriklauso. Tai buvo baimės ir griežtos kontrolės laikai.