Iš Samarijos kaimo, vadinamo Kapparataja (Capparataea), kilęs Menandras (Menandros) nebuvo paprastas praeivis dvasinėje istorijoje. Jis tapo vienu pirmųjų krikščionybės eros gnostikų, kuris savo mokymu bandė įtikinti žmones, jog mirtį ir senatvę galima nugalėti čia pat, žemėje, pasitelkus magiją ir ypatingą žinojimą. Menandras buvo garsiojo Simono Mago mokinys, tačiau jis greitai pralenkė savo mokytoją ambicijomis. Jei Simonas save vadino „didžiąja Dievo jėga“, tai Menandras nuėjo dar toliau – jis skelbėsi esąs tiesioginis išgelbėtojas, pasiųstas iš nematomų aukštybių, kad ištrauktų sielas iš šio pasaulio kūrėjų gniaužtų. Jo sekėjai, vadinami menandrininkais (Menandriani), pirmąjį mūsų eros šimtmetį tapo viena keisčiausių dvasinių grupių, žadėjusių savo nariams tai, ko trokšta kiekvienas mirtingasis – fizinį nemirtingumą.
Mokinys, pralenkęs savo mokytoją
Menandras savo veiklą pradėjo Samarijoje, tačiau didžiausio pasisekimo sulaukė persikėlęs į Antiochiją (Antiochia), kuri tuo metu buvo vienas svarbiausių dvasinių ir kultūrinių centrų. Čia jis ėmė skelbti, kad šis materialus pasaulis nėra sukurto aukščiausiojo Dievo. Menandras mokė, jog visatą sukonstravo angelai (angeli), kurie patys kilo iš Pirmojo Prado (Prima Potestas). Pasak jo, šie angelai sukūrė materiją kaip kalėjimą, kuriame sielos yra klaidinamos ir kankinamos. Menandras teigė, kad jis yra pasiųstas iš tos paslaptingos šviesos sferos, kad nugalėtų šiuos pasaulio valdovus ir suteiktų žmonėms magišką žinojimą (gnosis).
Dvasinė Menandro sistema buvo grįsta magijos praktika. Jis nebuvo tiesiog filosofas ar pamokslininkas – jis veikė kaip magas, tikintis, kad per tam tikrus ritualus ir formules žmogus gali įgyti galią virš gamtos dėsnių. Menandrininkai tikėjo, kad jų mokytojas gavo valdžią iš aukščiau, leidžiančią jam valdyti pačius angelus, sukūrusius pasaulį. Tai buvo itin patraukli žinia tiems, kurie jautėsi prislėgti kasdienybės naštos ar mirties baimės. Menandras siūlė ne viltį po mirties, o konkrečią apsaugą ir galią dabar, šiame gyvenime.
Štai pagrindiniai dvasiniai Menandro mokymo teiginiai:
- Pasaulis yra žemesnių būtybių, o ne aukščiausiojo Dievo kūrinys.
- Menandras yra tikrasis išgelbėtojas, nužengęs iš dvasinių aukštybių išlaisvinti žmonijos.
- Magija yra būtinas įrankis norint nugalėti pasaulį valdančius angelus.
- Jo teikiamas krikštas suteikia tiesioginį ryšį su nemirtingumo šaltiniu.
Krikštas, žadantis amžiną jaunystę
Pats ryškiausias menandrininkų bruožas buvo jų požiūris į krikštą. Menandras mokė, kad jo atliekamas panardinimas į vandenį yra stebuklingas veiksmas, turintis fizinį poveikį. Jis teigė, kad kiekvienas, priėmęs jo krikštą, ne tik gauna nuodėmių atleidimą, bet ir fiziškai nustoja senti. Jo mokiniai tikėjo, kad jie taps nemirtingi (immortales) ir amžinai jauni. Tai buvo „išganymas“ (salus) tiesiogine prasme – pergalė prieš biologinį laiką. Ši idėja Antiochijoje sukėlė didžiulį sujudimą, nes ji žadėjo apčiuopiamą rezultatą be jokio laukimo.
Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, tokie kaip Justinas Kankinys (Iustinus Martyr) ir Ireniejus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis), su dideliu rūpesčiu rašė apie Menandrą. Ireniejus savo veikaluose pabrėžė, kad menandrininkai yra pavojingi, nes jie dvasinį krikštą pavertė magišku triuku. Jis ironiškai pastebėjo, kad nors Menandras žadėjo nemirtingumą, jo sekėjai mirdavo kaip ir visi kiti žmonės. Tačiau iliuzija buvo tokia stipri, kad judėjimas gyvavo kelis dešimtmečius, maitinamas žmonių noro tikėti, jog egzistuoja slaptas būdas apeiti Dievo nustatytą tvarką.
Angelų sukurto pasaulio pinklės
Menandro mokymas buvo pamatas vėlesnėms, dar sudėtingesnėms gnostinėms sistemoms. Jis pirmasis taip aiškiai suformulavo mintį, kad kūrėjas ir išgelbėtojas yra skirtingos būtybės. Menandrininkai tikėjo, kad visas jų gyvenimas yra kova su angelais, kurie bando juos išlaikyti materijoje. Jų askezė nebuvo nuolankumas, o greičiau bandymas „pergudrauti“ pasaulio kūrėjus naudojant slaptas formules ir Menandro autoritetą. Tai sukūrė dvasinę atmosferą, kurioje nebuvo vietos meilei ar gailestingumui, o tik galiai ir žinojimui.
Šio judėjimo saulėlydis atėjo kartu su natūraliu laiko tėmumu. Kai tapo akivaizdu, kad menandrininkai sensta ir miršta lygiai taip pat kaip jų kaimynai, magiškas mokytojo autoritetas ėmė blėsti. Pamažu ši grupė ištirpo kituose gnostikų judėjimuose, pavyzdžiui, basilidininkų ar valentinininkų bendruomenėse. Menandras liko istorijoje kaip pavyzdys to, kaip dvasinis ieškojimas gali nukrypti į asmens kultą ir tuščius pažadus apie fizinį amžinumą. Jo istorija liudija apie pavojų, kai religija bando tapti magija, o žmogus bando užimti Dievo vietą skelbdamasis esąs visagalis laiko valdovas.
Štai kokį palikimą dvasinėje istorijoje paliko menandrininkai:
- Pirmasis bandymas krikščioniškas sąvokas visiškai sulieti su pagoniškąja magija.
- Idėja apie „angelus kūrėjus“, kuri vėliau tapo gnostinio mąstymo ašimi.
- Perspėjimas apie tai, kad fiziniai pažadai dvasinėje erdvėje dažnai slepia gilias klaidas.