Kas yra melkizedekianai?

Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje Romos dvasiniame pogrindyje susiformavo grupė, kuri krikščioniškąją hierarchiją apvertė aukštyn kojomis. Tai buvo melkizedekianai (Melchizedekiani). Šis judėjimas kilo iš teodotianų terpės, o jo pagrindiniu ideologu laikomas Teodotas Bankininkas (Theodotus Trapezita). Kol dauguma krikščionių visą dėmesį skyrė Jėzaus asmeniui, melkizedekianai teigė, kad Biblijoje užkoduota dar galingesnė figūra – Salemo karalius ir aukščiausiojo Dievo kunigas Melkizedekas. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (55 skyriuje) šią grupę aprašo kaip itin klastingą, nes jie savo teorijas grindė ne mistiniais regėjimais, o labai specifine Šventojo Rašto interpretacija.

Melkizedekas – dangiškoji jėga virš Kristaus

Teodotas Bankininkas suformulavo drąsią ir ortodoksams šokiruojančią tezę: Jėzus Kristus nėra aukščiausiasis tarpininkas. Pasak melkizedekianų, Melkizedekas buvo dangiškoji, dvasinė jėga (virtus), kuri egzistavo dar prieš sukuriant pasaulį. Jie tikėjo, kad Melkizedekas yra tiesioginis Dievo atvaizdas, dangiškasis kunigas, kuris tarnauja dvasinėms būtybėms ir angelams.

Jų akyse Jėzus Kristus buvo tik Melkizedeko kopija arba „atvaizdo atvaizdas“. Melkizedekianai pabrėždavo Psalmės 110 žodžius: „Tu esi kunigas per amžius Melkizedeko būdu“. Jie tai suprato pažodžiui – jei Jėzus yra kunigas pagal Melkizedeką, vadinasi, Melkizedekas yra pirminis modelis, o Jėzus – tik sekėjas, parinktas būti Jo žemiškuoju atstovu žmonėms.

Teologinė hierarchija ir bibliniai argumentai

Melkizedekianai savo mokymą grindė Pradžios knygos pasakojimu apie Melkizedeko susitikimą su Abraomu ir Laišku žydams. Jie kėlė klausimą: jei Abraomas, visų tikinčiųjų tėvas, atidavė Melkizedekui dešimtinę ir gavo iš jo palaiminimą, vadinasi, Melkizedekas yra aukštesnis už Abraomą ir visą jo palikuoniją, įskaitant patį Jėzų.

Pagrindiniai jų doktrinos punktai buvo šie:

• Melkizedekas – be tėvo ir motinos: Kadangi Biblijoje neminima Melkizedeko kilmė, jie manė, kad jis nėra žmogus, o amžina dieviška jėga.
• Tarpininkavimas angelams: Jie tikėjo, kad Melkizedekas yra dangiškasis užtarėjas angelams, o Kristus – tik užtarėjas žmonėms.
• Vardų reikšmė: Salemo karaliaus vardą jie aiškino kaip „Taikos karalių“, o Melkizedeką – kaip „Teisingumo karalių“, suteikdami šiems titulams metafizinę prasmę, viršijančią bet kokį žmogiškumą.

Melkizedekianų ir ortodoksų palyginimas

Bažnyčios atsakas ir Jono Damaskiečio vertinimas

Bažnyčios tėvai, pradedant Hipolitu Romiečiu ir baigiant Epifanijumi, melkizedekianus smerkė už tai, kad jie sumenkino Kristaus vaidmenį iki paprasto „pamėgdžiotojo“. Jie pabrėžė, kad Laiškas žydams Melkizedeką naudoja tik kaip metaforą, norėdamas parodyti, kad Kristaus kunigystė yra aukštesnė už levitų (žydų šventyklos) kunigystę, o ne tam, kad iškeltų Melkizedeką virš paties Dievo Sūnaus.

Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ melkizedekianus mini kaip teodotianų atšaką, pabrėždamas, kad jų klaida buvo bandymas Biblijos tylą (apie Melkizedeko kilmę) paversti stabu. Jis pastebi, kad melkizedekianai aukojo duoną ir vyną, tačiau jų apeigos buvo nukreiptos ne į Kristų, o į šią paslaptingą dangiškąją jėgą.

Judėjimo likimas: intelektualinis išnykimas

Melkizedekianų grupė niekada netapo masiniu judėjimu. Tai buvo labiau intelektualinis Romos krikščionių „klubas“, kuris bandė rasti gilesnę prasmę Senajame Testamente. Judėjimas pamažu išnyko trečiajame amžiuje, nes Bažnyčia suformavo aiškią kristologiją, kurioje Jėzus Kristus buvo pripažintas kaip vienintelis ir galutinis aukščiausiojo Dievo apreiškimas, apjungiantis visus ankstesnius „būdus“ ar „šešėlius“.

Melkizedekianų vardas vėliau vis iškildavo viduramžių mistikoje, tačiau kaip organizuota bendruomenė jie liko stovėti Romos istorijos paraštėse. Jie primena apie laiką, kai krikščionys bandė suprasti, kaip naujas tikėjimas susijungia su senovinėmis ir paslaptingomis hebrajų tradicijomis.