Mastaba – tai senovės Egipto kapavietės tipas, atsiradęs ankstyvųjų dinastijų laikotarpiu ir plačiai naudotas Senosios Karalystės metu. Šios kapavietės yra vienas svarbiausių Egipto laidojimo architektūros elementų, iš kurių vėliau išsivystė piramidžių forma. Mastabos padėjo suformuoti tiek architektūrines, tiek religines tradicijas, kurios dominavo Egipte daugiau nei du tūkstančius metų.
Pavadinimas mastaba nėra egiptietiškas. Jis kilęs iš arabų kalbos žodžio „maṣṭaba“, reiškiančio „suoliuką“, „akmeninę pakylą“. Arabų gyventojai taip vadino žemą, stačiakampę, į suolą panašią kapavietės formą, kurią matė dykumoje. Vėliau šis terminas prigijo egiptologijoje ir tapo oficialiu moksliniu pavadinimu.
Senovės egiptiečiai mastabą vadino kitu terminu – „pr-djt“, kuris reiškia „amžinybės namai“. Tai atspindi jų tikėjimą, kad kapas yra ne mirties vieta, o nuolatinė mirusiojo buveinė.
Mastaba – tai stačiakampė, žema, į viršų siaurėjanti kapavietė, pastatyta iš akmens arba žemės plytų. Jos forma primena supiltą platformą su nuožulniais šonais. Ši konstrukcija buvo skirta aukštuomenės nariams: valdininkams, žyniams, raštininkams, karaliaus artimiesiems.
Mastabos struktūra paprastai susideda iš kelių pagrindinių dalių:
- Viršutinė dalis (superstruktūra) – matoma žemės paviršiuje, dažnai dekoruota reljefais ir įrašais.
- Kapo koplyčia – patalpa, kurioje buvo atliekami aukojimo ritualai ir paliekamos aukos mirusiajam.
- Netikros durys – simbolinis portalas, per kurį mirusiojo dvasia galėjo „išeiti“ priimti aukų.
- Serdabas – uždara niša su mirusiojo statula, skirta jo dvasiai (ka).
- Požeminė kapavietė – tikrasis palaidojimo kambarys, pasiekiamas per vertikalų šachtos tipo tunelį.
Mastabų paskirtis ir reikšmė
Mastabos buvo ne tik kapai, bet ir paminkliniai kompleksai, kuriuose atsispindėjo mirusiojo statusas, pareigos ir ryšiai su karaliumi. Ant sienų iškalti reljefai ir įrašai vaizdavo:
- kasdienį gyvenimą,
- žemdirbystę, žvejybą, amatus,
- aukojimo ritualus,
- administracines pareigas,
- šeimos narius ir genealogiją.
Šie tekstai ir vaizdai yra vieni seniausių rašytinių šaltinių pasaulyje, leidžiantys suprasti Egipto visuomenę, ekonomiką, religiją ir meną.
Pirmosios mastabos atsirado I dinastijos laikais (apie 3000 m. pr. Kr.). Jos buvo statomos iš žemės plytų ir turėjo paprastą formą. Vėliau, Senosios Karalystės metu, mastabos tapo sudėtingesnės, dekoruotos aukštos kokybės reljefais ir hieroglifiniais tekstais. VI dinastijos laikotarpiu (apie 2345–2181 m. pr. Kr.) mastabos pasiekė savo meninį ir architektūrinį aukštį – būtent šiuo metu buvo pastatytos garsiosios Ti, Mererukos, Ptahhotepo ir Idut mastabos.
Mastabos yra neatsiejama Egipto laidojimo tradicijos dalis. Jos atspindi tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, mirusiojo dvasios poreikiais ir ryšiu su dievais. Kartu tai – vienas svarbiausių šaltinių, leidžiančių rekonstruoti Senosios Karalystės visuomenės struktūrą, administraciją ir kasdienybę.