Lemūrija – tai legendinis, prarastas žemynas, kuris, pasak kai kurių teorijų, egzistavo Indijos ar Ramiajame vandenyne, bet vėliau nugrimzdo po vandeniu. Nors ši idėja šiandien dažniausiai priskiriama mistikai ir pseudomokslui, iš pradžių ji kilo iš labai konkrečių mokslinių samprotavimų XIX a. viduryje.
1858 m. britų zoologas Philip Sclater pasiūlė teoriją apie „Lemūriją“, siekdamas paaiškinti, kodėl lemūrai (gyvūnai, gyvenantys Madagaskare ir Pietų Azijoje) pasitaiko dviejuose atskiruose pasaulio regionuose, bet ne Afrikos žemyne tarp jų. Jis spėliojo, kad kadaise egzistavo sausumos tiltas arba ištisas žemynas, jungęs Indiją su Madagaskaru per Indijos vandenyną – šį hipotetinį žemyną jis pavadino Lemūrija.
Tuo metu dar nebuvo gerai išvystytos kontinentinės dreifos (tektonikos) teorijos, todėl panašūs paaiškinimai buvo populiarūs. Vėliau, XX a., kai buvo įrodyta, kad žemynai juda tektoninių plokščių dėka, tokios hipotezės buvo atmestos kaip pasenusios.
Nors mokslas atmetė Lemūrijos žemyno egzistavimą, ši idėja atgimė per ezoterinius, dvasinius ir teosofinius judėjimus.
Vienas ryškiausių – Teosofijos draugijos įkūrėja Helena Blavatsky. XIX a. pabaigoje ji išplėtojo Lemūrijos idėją kaip prarastą dvasinę civilizaciją, kuri egzistavo prieš Atlantidą. Pasak Blavatsky, lemūriečiai buvo viena iš „šakninių žmonijos rasių“ – labai senos, išsivysčiusios būtybės, turėjusios dvasinių, o ne fizinių kūnų, gebėjusių komunikuoti telepatiškai, valdyti energiją, gyventi harmonijoje su gamta.
Vėliau įvairūs New Age, okultizmo ir dvasinio vystymosi šalininkai dar labiau išplėtojo šią idėją. Kai kurios versijos pasakoja, kad Lemūrija buvo civilizacija, gyvenusi dabartinėje Ramiojo vandenyno dalyje, pavyzdžiui, Havajų salose, arba po dabartine Kalifornija. Kartais teigiama, kad Lemūrijos palikuoniai tebėra gyvi požeminiuose miestuose, pavyzdžiui, legendiniame Telose, po Šasta kalnu Kalifornijoje.
Ezoterinėse versijose Lemūrija vaizduojama kaip:
- civilizacija, buvusi dvasinės evoliucijos viršūnėje;
- gyvenusi harmonijoje su gamta ir visata;
- turėjusi subtilią, energetinę technologiją;
- turėjusi ryšį su „žvaigždžių tautomis“ (ateiviais ar dvasinėmis esybėmis);
- patyrusi katastrofą (pavyzdžiui, piktnaudžiavus dvasine energija arba dėl karų su Atlantida);
- palikusi „genetinį paveldą“ kai kuriose dabartinėse žmonių populiacijose.
Lemūrijos idėja naudojama religinių ar dvasinių judėjimų kontekste. Kai kuriose versijose lemūriečiai laikomi „grynaisiais žmonėmis“, gyvus dar iki pirmosios nuodėmės ar sąmonės kritimo. Šios interpretacijos perima kai kurias krikščioniškas temas – rojaus, kritimo, dvasinės harmonijos, o kartais net numatyto „grįžimo“ į aukštesnę būseną.
New Age kontekste Lemūrija dažnai tampa dvasinės pažangos simboliu – alternatyva mūsų dabartinei materialistinei visuomenei.
Geologija ir archeologija visiškai atmeta Lemūrijos egzistavimą kaip buvusio žemyno ar civilizacijos realybę. Žemynų plokščių teorija paaiškina senųjų rūšių pasiskirstymą be būtinybės postuluoti išnykusį žemyną. Nėra jokių geologinių įrodymų, kad kažkada Ramiajame ar Indijos vandenyne būtų buvęs didžiulis žemynas, kuris vėliau būtų paskendęs.
Taip pat nėra jokių archeologinių likučių, tekstų ar pastatų, liudijančių apie senovinę civilizaciją su dvasinėmis ar technologinėmis žiniomis, kurią būtų galima priskirti Lemūrijai.
Teosofijoje Lemūrija siejama su dvasiniu evoliucijos etapu, kai žmonės dar nebuvo įgiję dabartinės fizinės formos. Pasak kai kurių ezoterinių šaltinių, šio žemyno gyventojai turėjo gebėjimą bendrauti mintimis ir buvo artimesni dieviškajai prigimčiai. Kai žemynas nuskendo, dalis šios senovinės išminties esą buvo išsaugota slapčiausiose vietose, pavyzdžiui, Tibete ar po Šambala. Kai kurie ezoterikai tiki, kad Lemūrijos energija vis dar veikia Žemėje, ypač tam tikrose vandens telkiniuose ar kalnų vietovėse, kur galima pajusti senovės dvasinį palikimą. Tai pasakojimas apie prarastą dvasinį aukso amžių.