Atlantida yra viena garsiausių prarastos civilizacijos legendų, kurios ištakos siekia senovės Graikiją. Pirmasis apie ją rašė filosofas Platonas maždaug 360 m. pr. Kr. savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“. Pasak jo, Atlantida buvo galinga ir pažangi sala, kuri egzistavo už „Heraklio stulpų“ – tai, tikėtina, dabartinė Gibraltaro sąsiaurio vieta. Ši sala esą egzistavo apie 9000 metų iki Platono laikų ir vieną dieną bei naktį buvo sunaikinta žemės drebėjimų ir potvynių, nugrimzdama į jūrą.
Platonas apibūdino Atlantidą kaip utopinę valstybę – turtingą, pažangią, organizuotą ir gražiai suprojektuotą. Miestas turėjo koncentriškai išdėstytus kanalus, pažangią žemdirbystę, didingą architektūrą, galingą armiją ir aukštą kultūrą. Tačiau, pasak jo, Atlantidai tapo godūs ir išpuikę – jų moralinis nuosmukis lėmė dievų rūstybę ir galutinį sunaikinimą. Kai kurie mano, kad Platonas paprasčiausiai kūrė alegorinę istoriją – skirtą parodyti, kas nutinka, kai civilizacija pameta dorybes ir nusižengia dieviškajam teisingumui.
Nepaisant to, daugelis žmonių per šimtmečius tikėjo, kad Atlantida iš tiesų egzistavo. Vieni mano, kad tai galėjo būti senovinė civilizacija, kurios liekanos dar neatrastos. Kiti įsitikinę, kad tai galėjo būti iškraipyta tikros katastrofos atmintis – galbūt vulkano išsiveržimas, kaip įvyko Santorinio (Teros) saloje apie 1600 m. pr. Kr., kuris sunaikino Mino civilizaciją. Tokia katastrofa galėjo būti perduodama per žodinius pasakojimus ir ilgainiui įgavo mitinį atspalvį.
Šiuolaikiniai Atlantidos teorijos šalininkai siūlo įvairias versijas. Vieni lokalizuoja Atlantidą Atlanto vandenyne, netoli Azorų salų. Kiti ją mato kaip civilizaciją, kuri egzistavo Antarktidoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje ar net Baltijos jūroje. Kai kurie į Atlantidą žiūri per mistinę prizmę – kaip į aukšto dvasinio išsivystymo civilizaciją, kuri turėjo ryšį su kosmosu, subtiliomis energijomis ar netgi kontaktą su nežemiškomis būtybėmis. Tokios interpretacijos dažnai persipina su naujojo amžiaus (New Age) dvasinėmis pažiūromis, kurios Atlantidą laiko žmogaus istorijos „aukso amžiaus“ simboliu.
Religinėje ar dvasinėje sferoje kai kurie pseudomoksliniai ar ezoteriniai šaltiniai Atlantidą sieja su „kritusiais angelais“, Lemūrija, žmogaus sąmonės evoliucija ir dvasiniais ciklais. Pasak šių teorijų, Atlantida buvo pažangi ne tik technologine, bet ir dvasine prasme – jos gyventojai esą mokėjo naudotis kristalais, telepatija ar dirbo su „eterine energija“. Tačiau jų dvasinis nuopuolis, išdidumas ir manipuliacijos energijomis atvedė į jų žūtį – tai primena biblines pasakojimo temas, kaip apie Nojaus tvaną ar Babelio bokštą.
Moksliniu požiūriu šiuo metu nėra jokių įrodymų, kad Atlantida egzistavo kaip realus žemynas ar civilizacija. Nei archeologija, nei geologija nerado patvirtinimo, kad tokia sala būtų buvusi ir per trumpą laiką nugrimzdusi į jūrą. Platonas yra vienintelis pirminis šaltinis, iš kurio kyla visas Atlantidos naratyvas, ir dauguma istorikų mano, kad jis kūrė filosofinę alegoriją, o ne realų geografinį ar istorinį pasakojimą. Visi kiti šaltiniai, tvirtinantys apie jos egzistavimą, yra vėlesni ir dažnai remiasi spėlionėmis ar interpretacijomis, o ne įrodymais.
Francis Bacon knyga „Naujoji Atlantida“ (1627) kilo iš Platono pasakojimo apie Atlantidą – legendinę salą, kuri, pasak „Timajo“ ir „Kritijo“, pražuvo dėl išdidumo ir moralinio nuosmukio. Baconas perėmė šį mitą, bet jį apvertė: vietoj žlugusios civilizacijos jis sukūrė išganytą, krikščioniško mokslo ir dorybės valstybę Bensalemą. Platono Atlantida buvo dievų bausmės simbolis, o Bacono – žmonijos atsinaujinimo viltis. Jo „Naujoji Atlantida“ tapo tarsi išpirktas mitas – prarastos salos priešingybė, kur protas ir tikėjimas ne kovoja, o bendradarbiauja, mokslo pažanga suvokiama kaip Dievo kūrinijos pažinimas, o žinojimas – kaip kelias į šventumą.
Kūriniai apie Atlantidą
1. Platonas, „Timajas“ Tai pirmasis šaltinis, kuriame minima Atlantida. Dialoge Timajas pasakoja apie galingą salą už Heraklio stulpų (Gibraltaro sąsiaurio), kuri turėjo didžiulę karinę galią ir kėsinosi užkariauti Graikiją. Čia Atlantida pristatoma kaip mitinė civilizacija, o jos istorija pateikiama Solono vardu, kuris esą ją išgirdo iš Egipto žynių.
2. Platonas, „Kritijas“ Šis dialogas yra „Timajo“ tęsinys. Jame pateikiamas detalesnis Atlantidos aprašymas: jos politinė santvarka, miestų struktūra, Poseidono palikuonių valdžia, prabangūs rūmai, kanalų sistema ir galiausiai žlugimas dėl moralinio nuosmukio. „Kritijas“ yra pagrindinis šaltinis, kuriame randame išsamiausią Atlantidos viziją.
3. Proklas, „Timajo komentarai“ (5 a.) Neoplatonikas Proklas komentuoja Platono tekstą ir aiškina Atlantidą kaip alegoriją. Jo interpretacija padėjo išlaikyti Atlantidos legendą gyvą vėlyvojoje antikoje ir Bizantijoje. Proklas matė Atlantidą ne tiek kaip istorinę vietą, bet kaip filosofinį mitą apie tvarką ir chaosą.
4. Plutarchas, „Solono gyvenimas“ Plutarchas mini Soloną, kuris, pasak Platono, iš Egipto žynių išgirdo Atlantidos istoriją. Nors Plutarchas pats neišplėtoja legendos, jo tekstas svarbus kaip papildomas liudijimas apie Platono pasakojimo kilmę.
5. Diodoras Sicilietis, „Istorinė biblioteka“ Diodoras aprašo įvairias mitines salas ir tautas, kurios dažnai siejamos su Atlantidos tradicija. Nors jis tiesiogiai nemini Platono Atlantidos, jo pasakojimai apie vakaruose esančias salas ir jų gyventojus vėliau buvo interpretuojami kaip galimi Atlantidos atspindžiai.
6. Athanasius Kircher, „Mundus Subterraneus“ (1665 m.) Šis jėzuitas mokslininkas pateikė garsų Atlantidos žemėlapį, kuriame ją tapatino su Amerikos žemynu. Kircherio darbas parodė, kaip Atlantidos legenda buvo siejama su naujai atrastais pasaulio regionais.
7. Francis Bacon, „Naujoji Atlantida“ (1627 m.) Utopinis kūrinys, kuriame Atlantida perinterpretuojama kaip idealios mokslo valstybės vizija. Baconas pasitelkė Platono mitą, kad sukurtų filosofinę alegoriją apie pažangą, žinias ir visuomenės gerovę.
8. Ignatius Donnelly, „Atlantis: The Antediluvian World“ (1882 m.) Ši knyga išpopuliarino Atlantidos idėją moderniais laikais. Donnelly teigė, kad Atlantida buvo reali civilizacija, davusi pradžią daugeliui pasaulio kultūrų. Jo darbas turėjo didžiulę įtaką XIX–XX a. Atlantidos mitologijos plėtrai.
9. Helena Blavatsky, „Slaptasis mokymas“ (1888 m.) Teosofijos pradininkė Blavatsky Atlantidą pristatė kaip vieną iš prarastų žmonijos civilizacijų. Ji ją įtraukė į savo mistinę istorijos schemą, kurioje Atlantida buvo viena iš „šakninių rasių“.
10. Jules Verne, „20 000 mylių po vandeniu“ (1870 m.) Grožinės literatūros kūrinys, kuriame kapitonas Nemo atranda Atlantidos liekanas po vandeniu. Nors tai fantastika, Verne prisidėjo prie Atlantidos legendos populiarinimo kultūroje, parodydamas ją kaip prarastą civilizaciją, kurią galima atrasti technologijų pagalba.