Ku Klux Klanas (KKK) yra baltųjų viršenybės palaikymo grupė, susikūrusi Jungtinėse Amerikos Valstijose po Pilietinio karo, 1865 metais. Ši organizacija siekė išlaikyti baltųjų amerikiečių viršenybę prieš afroamerikiečius ir kitas mažumas per smurtą, terorą ir priespaudą. Ku Klux Klanas buvo žinomas dėl rasistinių išpuolių, linčavimų, deginamų kryžių, demonstracijų ir grasinimų, nukreiptų prieš juodaodžius, imigrantus, žydus, katalikus ir kitus, kuriuos laikė grėsme baltųjų dominavimui.
KKK išgyveno tris pagrindines veiklos bangas. Pirmoji banga susiformavo netrukus po Pilietinio karo ir persekiojo afroamerikiečius, kurie įgijo daugiau teisių po vergijos panaikinimo. Antroji banga atsirado XX amžiaus pradžioje, kai grupė pasipriešino imigracijai, katalikams, žydams ir afroamerikiečiams. Trečioji banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo ir buvo susijusi su pasipriešinimu pilietinių teisių judėjimui, siekusiam užtikrinti lygias teises afroamerikiečiams.
Religiniu požiūriu Ku Klux Klanas dažnai pabrėždavo krikščioniškas vertybes, tačiau jų veiksmai ir ideologija, paremta neapykanta ir diskriminacija, visiškai prieštaravo krikščioniškos meilės artimui mokymui. KKK neretai naudojo krikščionybės simbolius, tokius kaip deginami kryžiai, tačiau tai buvo daroma tam, kad terorizuotų savo priešininkus, o ne dėl religinio atsidavimo. Organizacija pretenzingai tvirtino ginanti tradicines amerikietiškas ir krikščioniškas vertybes, tačiau realiai jų veikla buvo nukreipta į neapykantos sklaidą ir rasinę nelygybę.
Šiandien Ku Klux Klanas laikomas marginalia ekstremistine grupe, ir nors jo narių skaičius gerokai sumažėjo, KKK ir toliau simbolizuoja rasizmą, netoleranciją ir neapykantą. Organizacija plačiai pasmerkta tiek Jungtinėse Valstijose, tiek pasaulyje už savo smurtinę ir diskriminuojančią ideologiją.
Įdomu tai, kad organizacija aktyviai priešinosi katalikams, nes manė, jog šie yra pavaldūs popiežiui, o ne Amerikos valstybei. Toks požiūris buvo keistas, nes patys nariai save laikė tikraisiais krikščionybės gynėjais. Jie sukūrė savotišką religinę hierarchiją su keistais pavadinimais, tokiais kaip Didysis burtininkas ar Imperatoriškasis burtininkas, siekdami suteikti savo veiklai šventumo ir paslapties pojūtį. Tai buvo pavojingas religinio fanatizmo ir rasizmo derinys, kuris visiškai prieštaravo pagrindiniam krikščionybės mokymui apie visų žmonių lygybę Dievo akivaizdoje. Jų tikėjimas buvo paremtas baime ir išskirtinumu, o ne meile artimui.