Koptai yra Egipto krikščionys, kurių religinė ir kultūrinė tradicija susiformavo I mūsų eros amžiuje, kai Aleksandrijoje pradėjo veikti pirmosios krikščionių bendruomenės. Pats žodis „koptas“ kilęs iš graikiško Aigyptios („egiptietis“), kuris vėliau per arabų kalbą (al‑qubṭ, qubṭī) įgijo siauresnę reikšmę ir imtas vartoti Egipto krikščionims apibūdinti. Taigi „koptas“ iš pradžių reiškė tiesiog „egiptietis“, o tik vėliau tapo religiniu ir kultūriniu terminu, nusakančiu krikščioniškąją Egipto gyventojų dalį.
Koptų tapatybė siejama su Aleksandrijos krikščionių bendruomenėmis, kurios, pasak seniausių šaltinių, susiformavo apie 42 m. po Kr., evangelistui Morkui atvykus į miestą ir pradėjus skelbti Evangeliją. Aleksandrija tuo metu buvo vienas svarbiausių Viduržemio regiono kultūros centrų, todėl čia greitai susikūrė teologijos, raštijos ir biblinės interpretacijos mokykla, vėliau žinoma kaip Aleksandrijos katechetų mokykla. Ši mokykla suformavo alegorinės Šventojo Rašto aiškinimo kryptį, kuri turėjo didelę įtaką visai Rytų krikščionybei, o Aleksandrijos vyskupai tapo reikšmingais Bažnyčios autoritetais.
Koptų tradicija glaudžiai susijusi su vienuolystės raida. III–IV a. Egipto dykumose susiformavo eremitų ir bendruomeninių vienuolynų tradicijos, kurių pradininkais laikomi Antanas Didysis, Pachomijus ir Makarijus. Šios bendruomenės sukūrė vienuolinio gyvenimo modelius, kurie vėliau paplito visame krikščioniškajame pasaulyje. Egipto vienuolynai tapo dvasinės praktikos, asketizmo ir raštijos centrais, o jų įtaka juntama iki šiol.
V a. po Chalkedono susirinkimo Egipto krikščionys atskilo nuo imperinės Bažnyčios ir liko ištikimi miafizitinei Kristaus prigimties sampratai, teigusiai, kad Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra neatskiriamai susivienijusios. Taip susiformavo Koptų ortodoksų Bažnyčia, kuri išlaikė savitą liturgiją, kalbą ir teologinę tradiciją. Koptų kalba, kilusi iš vėlyvosios egiptiečių kalbos ir rašoma graikų abėcėlės pagrindu, iki šiol vartojama liturgijoje ir yra vienas svarbiausių bendruomenės tapatybės elementų.
Koptų kultūrinis paveldas matosi jų ikonografijoje, liturginėse melodijose ir archajiškuose tekstuose, kuriuose matyti tiek helenistinės kultūros, tiek senovės Egipto simbolikos pėdsakai. Koptų ikonose vyrauja statiškos figūros, didelės akys ir asketiškas dvasinis rimtis, o liturgijoje išliko senoviniai melodiniai modeliai, siejantys bendruomenę su ankstyvąja krikščionybe.
Nuo VII a., Egiptą užėmus arabams, koptai tapo mažuma, tačiau jų bendruomenė išliko gyvybinga. Koptų patriarchai ir vienuolynai tapo pagrindiniais religinės ir kultūrinės tapatybės saugotojais, o koptų kalba ir liturgija išliko nepaisant politinių ir socialinių pokyčių. Šiandien Egipte gyvena keli milijonai koptų, daugiausia priklausančių Koptų ortodoksų Bažnyčiai, kuri išlaiko savo liturginę ir kultūrinę tradiciją tiek Egipte, tiek diasporoje.
Koptų vienuolynų tradicija yra ypač turtinga. Jie laikomi krikščioniškojo vienuolystės pradininkais. Šventasis Antanas Didysis, vienuolystės tėvas, gyveno Egipte ir jo įtaka koptų dvasiniam gyvenimui yra nepamatuojama. Koptų vienuoliai išsaugojo senovinius asketizmo būdus, kurie padeda tikintiesiems siekti artumo su Dievu per tylą ir pasninką.
Koptų kalba, nors ir nebėra kasdieninė kalba, išliko liturginė kalba. Tai yra paskutinė senovės egiptiečių kalbos forma, todėl koptų pamaldos yra tarsi gyvas ryšys su faraonų laikų kultūra. Koptų ikonografija taip pat išsiskiria savo paprastumu ir giliu simbolizmu, skiriasi nuo Bizantijos stiliaus. Jie turi unikalią Kalėdų šventimo datą – švenčia sausio 7 dieną, nes laikosi Julijaus kalendoriaus. Tai rodo jų nepriklausomybę ir senovinių tradicijų išsaugojimą.