Vardas Iblisas (arab. إبليس, Iblīs) kyla iš arabų kalbos šaknies, susijusios su neviltimi, nusivylimu ar atsitolinimo nuo gėrio būsena. Dėl šio vardo etimologijos egzistuoja kelios mokslinės teorijos. Kai kurie orientalistai sieja jį su graikiškuoju žodžiu diabolos (διάβολος), reiškiančiu „šmeižikas” ar „kaltintojas”, iš kurio kilęs ir krikščioniškas terminas „velnias”. Tačiau daugelis islamologų mano, kad šaknis yra semitinė – kilusi iš arabų kalbos šaknies b-l-s (balasa), reiškiančios „likti be vilties”, „nustoti tikėti” arba „būti atstumtam nuo gailestingumo”.
Kai kurie Korano komentatoriai (mufassirūn) teigia, kad pats vardas Iblisas atspindi jo būseną po maišto – esybės, kuri amžiams prarado viltį gauti Dievo atleidimą ir liko ištrėmime iš dieviškojo gailestingumo. Islame Iblisas yra vienas pagrindinių blogio įsikūnijimų – esybė, kuri dėl savo puikybės atsisakė nusilenkti Dievui ir tapo amžinu žmonijos priešu. Skirtingai nei krikščionybėje, kur Šėtonas dažnai vaizduojamas kaip kritęs angelas, islamo teologija Iblisą aiškina kaip džiną – būtybę, sukurtą iš ugnies (nar), kuri turėjo laisvą valią (irāda) ir galėjo sąmoningai rinktis tarp paklusnumo ir maišto.
Pirmieji paminimai ir istorija
Ibliso istorija Korane pateikiama ne vienoje, bet net keliose surose, kiekviena pridedanti naujų detalių prie šios svarbios pasakos. Labiausiai žinomas ir išsamiausias pasakojimas randamas Sure Al-A’raf (7:11-18), kur aprašomas jo maištas prieš Alachą. Šioje suroje skaitome:
„Mes jus sukūrėme, tada jums suteikėme pavidalą, tada liepėme angelams nusilenkti Adomui, ir jie nusilenkė, išskyrus Iblisą – jis nebuvo tarp nusilenkusiųjų.”
Kai Dievas paklausė, kas jam trukdo nusilenkti sukurtam Adomui, Iblisas atsakė kupinas puikybės: „Aš esu geresnis už jį. Tu mane sukūrei iš ugnies, o jį sukūrei iš molio.” Šis atsakymas atskleidžia pagrindinę Ibliso nuodėmę – kibr (puikybę), kuri islame laikoma viena pavojingiausių širdies ligų ir pagrindiniu barjeru tarp žmogaus ir Dievo. Islamo mokslininkai pabrėžia, kad Ibliso logika buvo klaidinga – jis vertino sukūrimą pagal medžiagą, o ne pagal Dievo valią ir tikslą.
Panašūs pasakojimai kartojami Sure Al-Baqarah (2:34), Sure Al-Isra (17:61-65), Sure Al-Kahf (18:50) ir Sure Sad (38:71-85), kiekviena suteikdama skirtingų niuansų ir detalių. Sure Sad, pavyzdžiui, pabrėžia Ibliso arogancijos aspektą: jis ne tik atsisakė nusilenkti, bet ir gynėsi teigdamas, kad jo sukūrimas yra pranašesnis.
Ibliso vaidmuo ir misija
Po išvarymo iš rojaus Iblisas paprašė Dievo atidėti jo galutinę bausmę iki Paskutiniojo Teismo dienos (Yaum al-Qiyāmah). Dievas suteikė jam šią atidėjimą kaip išbandymą žmonijai. Sure Al-Hijr (15:39-40) skelbiama Ibliso prisiekimas:
„[Iblisas] tarė: ‘Mano Viešpatie! Kadangi Tu mane paklaidinai, aš tikrai padarysiu [nuodėmes] patrauklias jiems žemėje ir tikrai klaidinsiu juos visus, išskyrus Tavo nuoširdžius tarnus.'”
Tačiau Korane taip pat aiškiai ir kategoriškai pabrėžiama, kad Iblisas neturi jokios realios galios prievarta priversti žmogų nusidėti. Jo vienintelė galia – kviesti, gundyti, puošti nuodėmes, kad jos atrodytų patrauklios. Sure Ibrahim (14:22) skelbiama jo paties žodžiai Paskutiniojo Teismo dieną:
„Aš neturėjau jokios valdžios virš jūsų, išskyrus tai, kad jus kviesčiau, ir jūs atsakėte į mano kvietimą. Todėl nekaltinkite manęs, o kaltinkite save.”
Šis ajatas pabrėžia fundamentalų islamo principą – žmogus turi visišką laisvę rinktis ir visišką atsakomybę už savo pasirinkimus.
Pamokos tikėjimui
Ibliso istorija islamo tradicijoje suteikia kelias esmines pamokas: pirma, puikybė sunaikina net tobuliausią paklusnumą ir daugelį metų Dievui tarnautą garbę; antra, laisva valia yra tikras išbandymas, kuris atskiria nuoširdžius tikinčiuosius nuo klystančiųjų; trečia, žmogaus atsakomybė už savo poelgius yra absoliuti ir neperduodama. Nepaisant Ibliso gundymų, kurių jis niekada nesiliaus siūlęs, galutinis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio visada lieka paties žmogaus rankose.
Musulmonai praktikuoja kasdienę apsaugą nuo Šėtono (Shaytān) įtakos, ištardami „A’ūdhu billāhi min ash-shaytān ir-rajīm” (Ieškau Dievo apsaugos nuo prakeiktojo šėtono) prieš skaitydami Koraną, valgydami, įeidami į namus ar atlikdami bet kokius svarbius veiksmus. Ši formulė primena, kad tikra apsauga gali ateiti tik iš Dievo, o ne iš žmogaus paties jėgų.