Terminas heretikas kilęs iš lotyniško žodžio haereticus, kuris savo ruožtu atėjo iš graikiško haíresis – „pasirinkimas“, „mokyklos pasirinkimas“. Iš pradžių šis žodis reiškė tiesiog tam tikros filosofinės ar religinės krypties pasirinkimą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo neigiamą reikšmę – „tas, kuris pasirenka klaidingą tikėjimą“ arba „tas, kuris nukrypsta nuo ortodoksijos“.
Eretikai ir heretikai Lietuvių kalboje egzistuoja dvi vartosenos formos – eretikas ir heretikas.
- Eretikas – tai lietuviškesnė, senesnė forma, dažniau vartota liaudiškuose tekstuose, Biblijos vertimuose ar senesnėje literatūroje. Ji artima žodžiui „klaidatikis“ – tas, kuris nukrypsta nuo tikrojo tikėjimo.
- Heretikas – tarptautinė forma, artimesnė originalui haereticus. Ji dažniau vartojama akademiniuose, istoriniuose ar filosofiniuose kontekstuose, ypač kalbant apie viduramžių Europą, inkviziciją ir teologinius ginčus.
Viduramžių Europoje „heretikas“ reiškė žmogų, kuris sąmoningai atmetė oficialios Bažnyčios doktriną ar praktiką. Tai galėjo būti teologinės interpretacijos, liturgijos formos ar net socialinės idėjos, prieštaraujančios nusistovėjusiai tvarkai. Heretikai dažnai buvo laikomi pavojingais, nes jų idėjos galėjo kelti grėsmę religinei ir politinei vienybei.
Heretikų istorija glaudžiai susijusi su Bažnyčios ir valdžios pastangomis išlaikyti kontrolę. Viduramžiais buvo įkurta inkvizicija, kurios tikslas – išaiškinti ir nubausti tuos, kurie skleidė „klaidingą tikėjimą“. Kai kurie heretikai buvo sudeginami ant laužo, kiti – priversti viešai atsižadėti savo pažiūrų. Tačiau daugelis jų paliko gilų pėdsaką kultūroje, filosofijoje ir religijos istorijoje.
Heretikai dažnai buvo mąstytojai, kurie kėlė klausimus apie Dievo prigimtį, laisvą valią, blogio kilmę ar Bažnyčios autoritetą. Nors jų idėjos buvo laikomos pavojingomis, jos neretai tapo naujų religinių judėjimų ar filosofinių krypčių pagrindu.
Žymiausi 10 heretikų
- Arijus – ankstyvasis krikščionybės teologas, neigęs Kristaus dieviškumą.
- Pelagijus – teigė, kad žmogus gali pasiekti išganymą be dieviškos malonės.
- Jonas Husas – čekų reformatorius, kritikuojantis Bažnyčios korupciją.
- Martynas Liuteris – reformacijos pradininkas, atmetęs indulgencijas ir popiežiaus autoritetą.
- Jonas Kalvinas – protestantizmo teologas, plėtojęs predestinacijos doktriną.
- Giordano Bruno – filosofas, skleidęs kosmologines idėjas apie begalinę Visatą.
- Vilhelmas Tyndale – pirmasis išvertęs Bibliją į anglų kalbą, už tai nubaustas.
- Migelis Servetas – gydytojas ir teologas, neigęs Trejybę.
- Pjeras Abeliaras – viduramžių filosofas, ginčijęs tradicinę teologiją.
- Galilėjus Galilėjus – mokslininkas, priverstas atsižadėti heliocentrizmo idėjų.
10 žymiausių įvykių su heretikais
- Nikėjos susirinkimas (325 m.) – pasmerktas Arijaus mokymas.
Tai pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame buvo atmesta Arijaus doktrina, teigusi, kad Kristus nėra lygus Dievui Tėvui, ir patvirtinta Trejybės dogma. - Pelagianizmo pasmerkimas (418 m.) – Augustinas prieš Pelagijaus idėjas.
Pelagijus mokė, kad žmogus gali pasiekti išganymą savo pastangomis be dieviškos malonės, o Augustinas pasmerkė šią idėją, pabrėždamas malonės būtinybę. - Jonas Husas sudegintas Konstanco susirinkime (1415 m.).
Čekų reformatorius Jonas Husas kritikavo Bažnyčios korupciją ir indulgencijų praktiką, dėl to buvo pripažintas eretiku ir sudegintas ant laužo. - Reformacijos pradžia (1517 m.) – Liuterio 95 tezės.
Martynas Liuteris paskelbė savo tezes prieš indulgencijų pardavinėjimą, pradėdamas Reformaciją, kuri iš esmės pakeitė Europos religijos istoriją. - Kalvinizmo plitimas Ženevoje (XVI a.).
Jonas Kalvinas sukūrė griežtą protestantišką bendruomenę Ženevoje, kurioje buvo įtvirtinta predestinacijos doktrina ir nauja bažnytinė disciplina. - Giordano Bruno egzekucija Romoje (1600 m.).
Italų filosofas ir kosmologas Bruno skleidė idėjas apie begalinę Visatą ir daugybę pasaulių, dėl to buvo apkaltintas erezija ir sudegintas. - Tyndale egzekucija už Biblijos vertimą (1536 m.).
Vilhelmas Tyndale išvertė Bibliją į anglų kalbą, kad ją galėtų skaityti paprasti žmonės, bet už tai buvo pripažintas eretiku ir nubaustas mirtimi. - Migelio Serveto sudeginimas Ženevoje (1553 m.).
Ispanų gydytojas ir teologas Servetas neigė Trejybės dogmą, dėl to buvo suimtas ir sudegintas, nors pats buvo protestantas. - Abeliaro konfliktai su Bažnyčia (XII a.).
Viduramžių filosofas Pjeras Abeliaras garsėjo drąsiomis teologinėmis idėjomis ir kritika, dėl to ne kartą buvo pasmerktas ir priverstas atsižadėti savo mokymų. - Galilėjaus teismas inkvizicijoje (1633 m.).
Mokslininkas Galilėjus gynė heliocentrinę teoriją, kad Žemė sukasi aplink Saulę, ir buvo priverstas viešai atsisakyti savo pažiūrų inkvizicijos teisme.