Haibutsu Kishaku (廃仏毀釈) yra Japonijos istorijoje vartojamas terminas, reiškiantis „budizmo panaikinimą ir Šakjamunio sunaikinimą“. Tai nėra knyga, manifestas ar vienas konkretus dokumentas. Tai ideologinis šūkis ir politinis judėjimas, kuris įvairiais laikotarpiais skatino budizmo slopinimą, šventyklų griovimą ir vienuolių persekiojimą. Šis reiškinys ypač sustiprėjo XIX amžiaus pabaigoje, Meidži restauracijos metu, kai Japonija siekė modernizuotis ir sukurti naują nacionalinę tapatybę.
Budizmas Japonijoje buvo įsitvirtinęs daugiau nei tūkstantį metų, tačiau tam tikrais laikotarpiais jis buvo laikomas pernelyg galinga, turtinga ir politine institucija. Haibutsu Kishaku idėja kilo iš įsitikinimo, kad budizmas trukdo valstybės vienybei, ekonominei reformai ir šintoizmo, kaip „tikrosios“ Japonijos religijos, atkūrimui. Šūkis „panaikinti budizmą“ reiškė ne tik religijos kritiką, bet ir siekį sunaikinti jos materialų ir institucinį pagrindą.
Meidži laikotarpio kampanijos
Ryškiausia Haibutsu Kishaku banga kilo 1868–1873 m., kai naujoji Meidži valdžia paskelbė šinto ir budizmo atskyrimo įstatymus. Šie įsakymai sukėlė masinį budistinių šventyklų griovimą, statulų deginimą, ritualinių objektų naikinimą ir prievartinį vienuolių sekuliarizavimą. Kai kuriuose regionuose sunaikinta daugiau nei pusė visų šventyklų. Tai buvo ne tik religinė, bet ir politinė kampanija, siekusi susilpninti senąsias institucijas ir įtvirtinti naują valstybės ideologiją.
Platesnis kontekstas
Nors Meidži laikotarpis yra žinomiausias, Haibutsu Kishaku idėja pasirodydavo ir anksčiau. Edo laikotarpiu kai kurios domenų valdžios mažino vienuolynų skaičių, ribojo jų ekonominę veiklą ir kritikavo budizmą kaip nereikalingą naštą. Ši ideologija taip pat siejosi su konfucianizmu, kuris budizmą laikė svetimu ir nepraktišku mokymu. Todėl Haibutsu Kishaku nėra vienkartinis įvykis, o platesnė Japonijos religijos ir politikos istorijos tendencija.
Reikšmė šiandien
Haibutsu Kishaku laikomas vienu dramatiškiausių Japonijos kultūros naikinimo epizodų. Daug šventyklų, meno kūrinių ir rankraščių buvo prarasta negrįžtamai. Tačiau šis reiškinys taip pat atskleidžia, kaip religija, politika ir nacionalinė tapatybė gali susipinti ir sukelti radikalius pokyčius. Budizmas vėliau atsigavo, bet jo vaidmuo Japonijos visuomenėje po Meidži reformų tapo kitoks — labiau kultūrinis ir mažiau politinis.