Meidži šventovė (Meiji Jingu) – tai svarbiausia Japonijos šintoizmo šventovė, dedikuota imperatoriui Meidži ir jo žmonai imperatorienei Šoken. Pastatyta 1920 metais, ši vieta simbolizuoja pagarbą valdovui, kurio valdymo laikotarpiu (1867–1912 m.) Japonija patyrė radikalias reformas ir virto pasauline galybe. Nors Antrojo pasaulinio karo metais originalūs pastatai buvo sugriauti, 1958 metais jie buvo atstatyti naudojant tradicines medžiagas ir metodus, išlaikant autentišką estetiką.
Žaliasis Tokijo miškas ir dvasinis perėjimas
Nors šventovė yra apsupta triukšmingų Harajuku ir Šibuja rajonų, įžengus į jos teritoriją, garsai staiga nutyla. Šventovę supa milžiniškas, 70 hektarų plotą užimantis miškas, kuriame auga apie 120 000 medžių, suvežtų iš visų Japonijos prefektūrų bei užsienio šalių.
- Didieji Torii vartai: Kelias į šventovę prasideda po milžiniškais Torii vartais, pagamintais iš 1 500 metų senumo kedro medienos. Šie vartai šintoizme žymi ribą tarp kasdienio, žemiško pasaulio ir šventosios dievybių (kami) erdvės.
- Sake ir vyno statinės: Einant miško taku, lankytojus pasitinka spalvingos dekoratyvinės sake statinės (kazaridaru), kurias šventyklai kasmet dovanoja gamintojai. Priešais jas stovi vakarietiško vyno statinės – tai unikalus simbolis, rodantis imperatoriaus Meidži atvirumą Vakarų kultūrai ir jo norą derinti tradicijas su naujovėmis.
Architektūrinis tyrumas ir ritualai
Meidži šventovė pastatyta laikantis tradicinio nagare-zukuri stiliaus, naudojant tik japonišką kiparisą (hinoki) ir varį stogams. Čia nėra jokių ryškių spalvų ar auksinių dekoracijų – vyrauja medžio faktūra ir gamtos žaluma, kas pabrėžia šintoistinę idėją apie grožį paprastume.
- Pagrindinis pastatas (Honden): Čia nevyksta viešos pamaldos pastato viduje – tikintieji lieka išorinėje aikštėje. Prieš prieinant prie šventyklos, būtina atlikti apsivalymo ritualą prie temizuya (vandens šaltinio), nuplaunant rankas ir burną.
- Ema ir Omikuji: Lankytojai ant medinių lentelių (ema) rašo savo norus ir kabina juos po senaisiais kamparo medžiais. Skirtingai nei kitose šventyklose, čia negalima gauti būrimų apie ateitį; vietoj to siūlomi Omikuji – eilėraščiai, kuriuos parašė patys imperatorius ar imperatorienė, tarnaujantys kaip dvasinis patarimas gyvenimui.
Ši šventovė yra viena populiariausių vietų tradicinėms japonų vestuvėms. Jei jums pasiseks, galite išvysti tylią procesiją: nuotaką, dėvinčią baltą šilko kimono ir aukštą galvos apdangalą (wataboshi), lydimą dvasininkų ir šeimos narių. Tai gyvas įrodymas, kad senovės Japonijos siela vis dar gyva pačiame moderniausio megapolio centre.