Garizimo kalnas (hebr. Har Gerizim) – tai kalnas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Vakarų Kranto teritorijoje, netoli Nabluso miesto (senovėje vadinto Sichemu). Šis kalnas ypač reikšmingas tiek senajame, tiek naujajame Biblijos laikotarpyje ir yra glaudžiai susijęs su samariečių religine istorija ir tradicijomis.
Šis kalnas Biblijoje minimas kaip ypatinga vieta, kur izraelitai, vadovaujami Jozuės, išsakė palaiminimus ir prakeikimus įžengę į Pažadėtąją žemę. Šalia Garizimo kalno yra kitas kalnas – Ebalo kalnas. Senajame Testamente, Pakartoto Įstatymo knygoje rašoma:
„Kai Viešpats, tavo Dievas, tave įves į kraštą, kurį eini paveldėti, tuomet išsakysi palaiminimą ant Garizimo kalno, o prakeikimą – ant Ebalo kalno.“
(Įst 11,29)
Biblijoje Garizimo kalnas simbolizuoja palaiminimus ir Dievo palankumą, priešingai negu Ebalo kalnas – kuris simbolizuoja prakeikimą ir nuodėmę.
Samariečių šventoji vieta
Samariečiai Garizimo kalną nuo seno laikė pačia švenčiausia vieta, kur jie garbino Dievą. Jie buvo įsitikinę, kad būtent šiame kalne Abraomas turėjo aukoti savo sūnų Izaoką (nors judėjai mano, kad tai vyko ant Morijos kalno Jeruzalėje).
Garizimo kalne samariečiai buvo pastatę savo šventyklą, kuri buvo konkurentė Jeruzalės šventyklai. Šis skirtumas sukūrė ilgalaikį konfliktą tarp samariečių ir judėjų, nes kiekviena grupė tikėjo, kad būtent jų pasirinkta vieta yra ta, kurią išrinko pats Dievas.
Istoriniai įvykiai parodė, kad Garizimo kalnas tapo religinio nesutarimo simboliu tarp judėjų ir samariečių. IV amžiuje prieš Kristų Judėjos valdovas Jonas Hirkanas I sugriovė samariečių šventyklą ant Garizimo kalno, taip paaštrindamas konfliktą tarp dviejų tautų, kuris truko šimtmečius.
Šis konfliktas minimas ir Evangelijoje pagal Joną, kuomet Jėzus kalbasi su samariete moterimi prie šulinio ir aptaria šią jautrią temą:
„Mūsų protėviai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalėje esanti vieta, kur reikia garbinti.“ Jėzus jai sako: „Patikėk manimi, moterie, ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje. […] Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“
(Jn 4,20-23)
Garizimo kalnas yra prie Nabluso miesto (Vakarų Krantas). Kalno viršūnėje iki šių dienų stovi senovinių samariečių šventovių likučiai, čia iki šiol gyvena nedidelė samariečių bendruomenė, išlaikanti savo autentišką tikėjimą bei tradicijas. Samariečiai iki šių dienų švenčia svarbiausias religines šventes būtent šio kalno papėdėje.
Dabartinė samariečių bendruomenė labai nedidelė – vos keli šimtai žmonių. Vis dėlto, jie ir toliau laiko Garizimo kalną savo religiniu ir kultūriniu centru, išlaikydami senovinius papročius, maldas ir apeigas, kurios rodo tūkstantmetę istoriją.
Garizimo kalnas iki mūsų dienų išlieka svarbiu simboliu. Jis mums primena, kad žmogus dažnai bando susieti Dievo buvimą su tam tikra vieta ar ritualais. Tačiau Jėzus aiškiai pasakė, kad Dievas garbinamas ne vietose, o širdyje – „dvasia ir tiesa“.