Euforija – tai intensyvaus džiaugsmo, pakylėjimo ar ekstazės būsena, kurią žmonės patiria įvairiuose kontekstuose, nuo religinių ritualų iki kasdienių akimirkų. Žodis „euforija“ siejamas su stipriomis emocijomis.
Žodis „euforija“ kilęs iš graikų kalbos: euphoria sudarytas iš eu („geras“) ir pherein („nešti“ arba „turėti“), taigi pažodžiui reiškia „gerą savijautą“ arba „būti geros nuotaikos“. Senovės Graikijoje šis terminas buvo naudojamas medicininiame kontekste, apibūdinant sveiką fizinę ar psichinę būklę. Pavyzdžiui, Hipokratas vartojo euphoria kalbėdamas apie pacientų gerą savijautą po ligos.
Šiuolaikiniame kontekste „euforija“ siejama su intensyviu džiaugsmu ar ekstaze, tačiau graikų šaknys rodo, kad tai platesnė būsena, apimanti harmoniją ir pusiausvyrą. Religiniuose kontekstuose euforija siejama su dvasiniu pakylėjimu, dieviškosios ekstazės ar bendrystės su aukštesne jėga patirtimi.
Biblija
Krikščionių Biblijoje euforiją galima įžvelgti aprašymuose apie dvasinį džiaugsmą ir Dievo artumą. Pavyzdžiui, Psalmių knygoje randame:
„Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje – amžini malonumai.“ (Psalmės 16:11)
Naujajame Testamente apaštalas Paulius kalba apie džiaugsmą net kančioje:
„Džiaukitės visuomet Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Filipiečiams 4:4)
Ypatingai euforiška būsena aprašoma Sekminių įvykyje, kai apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, o aplinkiniai manė, kad jie girti:
„Jie nėra girti, kaip jums atrodo, […] tai, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: ‘Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš išliesiu savo Dvasios ant kiekvieno kūno.’” (Apaštalų darbai 2:15–17)
Ši būsena atspindi dvasinę ekstazę, artimą euforijai, kai tikintieji jaučia dievišką įkvėpimą.
Koranas
Islamo šventajame rašte, Korane, euforija siejama su rojaus pažadu ir džiaugsmu, patiriamu artėjant prie Alacho. Pavyzdžiui:
„Tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, bus džiaugsmo sodai, kuriuose jie gyvens amžinai.“ (Koranas, 2:25)
Sufijų tradicijoje, islamo mistinėje atšakoje, euforija dažnai siejama su dhikr (Dievo vardo kartojimu) ir ekstatiškais šokiais, kaip daro besisukantys dervišai. Poetas Rumi, garsus sufi, rašė:
„Už proto ribų yra laukas. Susitiksime ten.“
Ši eilutė atspindi dvasinę ekstazę, kai žmogus peržengia kasdienybę ir patiria dievišką džiaugsmą.
Kitos religijos
- Budizmas: Budizme euforija gali būti siejama su samadhi – gilia meditacine būsena, kai protas pasiekia ramybės ir džiaugsmo viršūnę. Buda mokė, kad tikrasis džiaugsmas kyla iš išsivadavimo nuo troškimų: „Laimė yra tada, kai protas ramus, laisvas nuo geismo ir neapykantos.“ (Dhammapada, 202)
Meditacijos metu patiriama piti (džiaugsmas) yra būsena, artima euforijai, lydima lengvumo ir pakylėjimo. - Hinduizmas: Bhagavadgytoje Krišna kalba apie džiaugsmą, kylanį iš atsidavimo dievybei: „Tas, kuris aukoja man savo veiksmus, pasiekia amžiną ramybę ir džiaugsmą.“ (Bhagavadgyta, 5:12)
Bhakti jogos praktikoje, per šokį, giedojimą ar maldą, tikintieji patiria ekstazę, artimą euforijai. - Senovės Graikų religija: Graikijoje euforija buvo siejama su Dioniso kultu. Dionisijos festivaliuose dalyviai per vyną, šokius ir ritualus pasiekdavo ekstazę, laikomą dieviška būsena. Euripidas savo tragedijoje Bakchantės aprašo: „Jos šoka kalnuose, apimtos dieviškojo džiaugsmo, Dioniso valioje.“ (Euripidas, Bakchantės, 135–140)
Euforijos reikšmė
Euforija religiniuose tekstuose dažnai siejama su transcendencija – akimirka, kai žmogus jaučia ryšį su kažkuo didesniu už save. Tačiau šventieji raštai pabrėžia, kad tikroji euforija kyla ne iš žemiškų malonumų, o iš dvasinio nušvitimo ar atsidavimo. Pavyzdžiui, krikščionybėje džiaugsmas yra Šventosios Dvasios vaisius (Galatams 5:22), o budizme – proto tyrumo rezultatas.
Kultūriniame kontekste euforija gali būti patiriama per muziką, šokį ar bendruomeninius ritualus. Pavyzdžiui, šiuolaikiniuose gospel pamaldose JAV tikintieji dažnai dainuoja ir šoka, pasiekdami džiaugsmo būseną, primenančią Sekminių ekstazę.
Šv. Pranciškus Asyžietis, XIII a. krikščionių mistikas, buvo žinomas dėl savo džiaugsmo gamtoje ir bendrystėje su Dievu. Pasak legendos, kartą jis meldėsi miške ir buvo taip apimtas dvasinio džiaugsmo, kad pradėjo šokti ir dainuoti, pritraukdamas paukščius. Jo biografas Tomas Čelanas rašė:
„Jo širdis buvo tokia pilna džiaugsmo, kad net žvėrys klausėsi jo giesmių.“
Ši istorija atspindi euforiją kaip dieviškos meilės išraišką.
Senovės Graikijoje Dioniso pasekėjai, vadinamosios bakchantės, per ritualus pasiekdavo tokią ekstazę, kad kartais tapdavo nekontroliuojamos. Euripido Bakchantėse aprašoma, kaip bakchantės, apimtos dionisiškos euforijos, sudraskė karalių Pentėją, manydamos, kad jis šventvagis. Ši istorija rodo, kaip euforija, neturėdama ribų, gali virsti destrukcija.
Euforija – tai būsena, kuri peržengia paprastą laimę ir artėja prie dvasinės ekstazės. Jos šaknys slypi graikų kalboje, o reikšmė atsiskleidžia tiek religiniuose tekstuose, tiek kultūrinėse praktikose. Biblija, Koranas, budistų ir hinduistų raštai aprašo džiaugsmo ir pakylėjimo akimirkas, siejamas su dieviškumu ar vidine ramybe. Istorijos apie Šv. Pranciškų ar Dioniso pasekėjus rodo, kad euforija gali būti ir gydanti, ir pavojinga, priklausomai nuo konteksto. Kaip sakė sufi poetas Rumi: „Šok, kai širdis pilna meilės, nes ten, kur meilė, ten ir džiaugsmas.“ Euforija lieka universalia žmogaus patirtimi, jungiančia žemišką ir dievišką.