Pasaulis yra pilnas triukšmo. Mes nuolat girdime apie kovas, konfliktus ir pergales, kurios matuojamos teritorijomis, pinigais ar galia. Tačiau patys svarbiausi mūšiai žmonijos istorijoje niekada nepateko į pirmuosius laikraščių puslapius. Jie nesukelia dūmų ir aido, už juos neduodami ordinai, o nugalėtojų nepasitinka minios.
Didžiausias, sunkiausias ir pats tikriausias karas visada vyksta tyloje. Tai karas žmogaus viduje. Tai – Didysis džihadas (Jihad al-Akbar).
Bet kada iš tiesų prasideda ši kova? Ir kas joje stovi skirtingose fronto linijose?
Priešas, kurio nematome veidrodyje
Islamo ir daugelio kitų dvasinių tradicijų filosofija moko, kad didžiausias žmogaus priešas nėra užsienio valstybė, kitatikis ar politinis oponentas. Didžiausias priešas slepiasi mūsų pačių viduje – tai mūsų ego, arabiškai vadinamas nafs.
Nafs – tai ta žmogaus dalis, kuri reikalauja nuolatinio dėmesio, kuri nori valdyti, teisti kitus, kuri jaučiasi įžeista, kuri ieško patogumo, skatina godumą ir sėja puikybę. Tai balsas, kuris kužda: „Tu geresnis už juos“, „Pasiimk sau daugiau“, „Neatleisk, atkeršyk“.
Tikrasis džihadas prasideda tą akimirką, kai žmogus pirmą kartą išgirsta šį balsą ir nusprendžia jam nepaklusti. Sufijų (islamo mistikų) išmintis byloja: „Užkariauti tūkstantį miestų yra lengviau, nei užkariauti savo paties širdį.“
Akimirkos, kai prasideda kova
Mes dažnai įsivaizduojame, kad dvasinės kovos reikalauja didingų, dramatiškų aplinkybių. Tačiau tikrasis džihadas yra stebėtinai kasdieniškas. Jo arena – mūsų kasdienybė.
Jis prasideda, kai esate mirtinai pavargę po ilgos dienos, tačiau atrandate savyje jėgų nusišypsoti savo vaikui ar paguosti artimąjį, užuot išlieję ant jų savo susierzinimą.
Jis prasideda, kai liežuvis dega noru apkalbėti, pažeminti ar atsakyti įžeidimu į įžeidimą, bet jūs pasirenkate sunkią, pastangų reikalaujančią tylą. Tas tylus nurytas pyktis yra didesnis žygdarbis už kariuomenės pergalę.
Jis prasideda susidūrus su neteisybe. Kai turite galimybę gauti asmeninės naudos apgaudami kitą ar pamindami savo moralinius principus – ir vis dėlto atsisakote. Tai kova tarp lengvo kelio ir teisingo kelio.
Jis prasideda, kai žmogus, kuris jus giliai įskaudino, stovi prieš jus, o jūsų širdyje verda noras keršyti. Ir tuomet, vietoje neapykantos, po ilgų dvasinių kančių, jūs pasirenkate atleidimą. Ne todėl, kad tas žmogus to nusipelnė, o todėl, kad jūsų siela nusipelno būti laisva nuo neapykantos nuodų.
Alchemija iš skausmo į šviesą
Kiekviena kova reikalauja aukų. Tačiau Didžiojo džihado metu aukojamas ne kraujas. Čia ant dvasinio altoriaus padedama puikybė, egoizmas ir savigailos jausmas.
Filosofine prasme, tai procesas, primenantis skulptoriaus darbą. Neapdorotas akmuo – tai mūsų prigimtis, pilna baimių ir ydų. Skulptorius nesunaikina akmens, bet atskelia tai, kas nereikalinga, kad atidengtų viduje slypintį grožį. Kiekvienas atsisakymas pasiduoti blogiui, kiekviena pastanga pasirinkti meilę vietoje pykčio yra tarsi skulptoriaus kalto smūgis. Jis skausmingas, bet tik per jį gimsta šedevras.
Būtent todėl džihadas reikalauja milžiniškos drąsos. Žiūrėti į kito žmogaus trūkumus yra lengva; tam nereikia jokių pastangų. Tačiau atmerkti akis ir nuoširdžiai pažvelgti į savo paties tamsą, pripažinti savo pavydą, savo silpnumą ir pradėti su tuo dirbti – tai drąsiausias žingsnis, kurį gali žengti žmogus.
Pergalė, kuri atrodo kaip kapituliacija
Pasaulietiniuose karuose pergalė reiškia dominavimą – tu stovi, o tavo priešas parkluptas. Dvasinėje kovoje (džihade) pergalės anatomija yra visiškai kitokia.
Čia laimi tas, kuris pasiduoda. Tačiau pasiduoda ne blogiui, o Aukščiausiajam, Dieviškajai valiai (pats žodis islamas reiškia „atsidavimą, taiką per nuolankumą Dievui“). Kai žmogaus ego pagaliau nuščiūva, kai baigiasi vidinis blaškymasis ir noras viską kontroliuoti, sieloje įsivyrauja tyla.
Tai yra galutinis tikrojo džihado tikslas – Taikos (Salaam) būsena.
Kai baigiasi vidinis karas su pačiu savimi, baigiasi ir karas su pasauliu. Žmogus, kuris nugalėjo savo vidinius demonus, niekada neieškos demonų kituose. Jis nejaus poreikio žeminti, skaudinti ar teisti. Jo širdis tampa panaši į ramų ežerą, kuris tobulai atspindi dangaus šviesą.
Tikrasis džihadas nėra karas, kuris atneša mirtį. Tai kova, kuri atneša tikrąjį gyvenimą. Tai tylus, kantrus ir be galo gražus žmogaus sugrįžimas į savo šviesiąją, dieviškąją prigimtį.