Aionai – tai dieviškosios emanacijos, kilusios iš tobulo dieviškojo pasaulio – Pleromos. Žodis aionas (gr. αἰών) graikų kalboje reiškia „amžinybę“, „gyvenimo laikotarpį“ arba „pasaulio amžių“. Gnostinėje tradicijoje aionai nėra tik laiko ar būties tarpsniai – jie yra gyvos, dieviškos būtybės, spinduliuojančios iš aukščiausiosios dievybės (Dažnai vadinamos Monada arba Tėvu).
Pagrindinės idėjos:
- Aionai kyla kaip emanacijos – ne kaip atskiri kūriniai, bet kaip natūrali, neišvengiama Dievo pilnatvės raiška.
- Jie sudaro hierarchinę struktūrą, tvarkingą ir harmoningą – tarsi dvasinę šeimą, pilną meilės ir šviesos.
- Kiekvienas aionas turi savo vardą, savybę ir vaidmenį – pavyzdžiui, Sophia („Išmintis“), Logos („Žodis“), Nous („Protavimas“).
Kas sukūrė šią sampratą?
- Aionų doktrina buvo išvystyta II a. gnostikų mokytojų, tokių kaip Valentinas ir jo mokiniai.
- Valentininiai gnostikai teigė, kad yra trisdešimt aionų suskirstytų į poras (syzygiae), kurios kartu sudaro pilną Pleromos architektūrą.
Kas naudoja šią idėją?
- Gnostinės mokyklos, tokios kaip valentinonai, setitai ir kai kurios Manicheizmo atmainos.
- Kai kurios idėjos apie emanacijas vėliau pasirodo ir kabalistiniuose tekstuose (sefirot struktūra), nors jų kilmė ir reikšmės skiriasi.
Aionai simbolizuoja Dievo tobulumą, plėtimąsi ir įvairias dvasines savybes. Jie padeda suprasti, kaip nuo vieno dieviškojo Šaltinio kyla visa būties įvairovė, neprarandant vienybės esmės. Tačiau kai kurios emanacijos (ypač Sophia), veikdamos savarankiškai, pasak gnostikų mitų, suklydo ir sukūrė pasaulį, kuriame gyvename – todėl materialus pasaulis yra mišrus: kilęs iš šviesos, bet pažymėtas trūkumo.
Įdomios istorijos:
- Gnostinis tekstas “Apokrifonas apie Joną” pasakoja, kaip Sophia, veikdama be savo poros, sukūrė Jaldabaotą – klaidingą demiurgą, kuris pradėjo netobulą materialų pasaulį.
- Kitame tekste, “Pistis Sophia”, pasakojama, kaip Sophia klysta, bet vėliau jos maldų dėka sulaukia pagalbos iš aukštesniųjų aionų, parodydama, kad net dieviškosios emanacijos nėra visiškai nepriklausomos.
Valentinas: „Iš Vieno kilo viskas, ir kas kilo, liko susieta su Vienu per meilę.“
Apokrifonas apie Joną: „Iš pilnatvės (pleromos) kilo aionai, šlovės spinduliai, kurie pažino Tėvą ir jį šlovino.“Trisdešimt aionų Pleromoje
Valentinonų gnostinė sistema moko, kad Pleromą sudaro trisdešimt aionų, suskirstytų į penkiolika porų (syzygiai – graikiškai „sujungimai“). Kiekviena pora sudaryta iš vyriškos ir moteriškos principų, simbolizuojančių pilnatvės, vienybės ir įvairovės harmoniją.
Pirmosios aionų poros – pačios svarbiausios:
- Protenoja („Pirmoji mintis“) ir Protavimas (Nous)
- Tiesa (Aletheia) ir Logos (Žodis)
Iš jų kyla kiti aionai, pavyzdžiui:
- Charis („Malonė“)
- Sophia („Išmintis“)
- Eirene („Ramybė“)
- Theletos („Valia“)
- Patrikos („Tėviškumas“)
- Metretos („Motiniškumas“)
Sophia – paskutinis ir reikšmingiausias aionas, kuris suvaidina ypatingą vaidmenį gnostiniuose pasakojimuose: būtent jos troškimas pažinti Aukščiausiąjį savarankiškai sukelia disbalansą ir materialaus pasaulio gimimą.
Nors aionų sistema žavi savo dvasine architektūra, iš mokslinės ar filosofinės perspektyvos ji dažnai vertinama kaip spekuliatyvi fantazija. Šiuolaikinis mokslas nerasia jokio pagrindo nei aionams, nei Pleromos idėjai – visa ši struktūra labiau primena žmogaus psichologinius troškimus nei tikrąją kosmologiją. Kritikai teigia, kad gnostikų pasaulėvaizdis – tai sudėtingas mitas, sukurtas paaiškinti žmogaus egzistencinę kančią, o ne objektyvi realybės analizė. Pasaulis, pasak šiuolaikinių mąstytojų, kyla ne iš mistinės pilnatvės, bet iš gamtos dėsnių ir atsitiktinių procesų, kurių nesužavės poetiniai, bet nepagrįsti mitai.