Danieliaus knygos priedai (Additions to Daniel, graikiškai Προσθήκαι Δανιήλ – Prosthēkai Daniēl, lotyniškai Additiones Danielis) yra graikiškojo Septuagintos teksto dalys, kurios nebuvo įtrauktos į hebrajišką Tanacho versiją, tačiau tapo neatsiejama krikščioniškosios Biblijos tradicijos dalimi. Šie priedai išplečia Danieliaus pasakojimą, suteikdami jam teologinį, liturginį ir moralinį gylį, kurio hebrajiškame originale nėra. Katalikų ir ortodoksų tradicijose jie laikomi kanoniniais, o protestantiškose bendruomenėse dažniausiai priskiriami apokrifinei literatūrai.
Priedų atsiradimas susijęs su skirtingomis tekstinėmis tradicijomis. Hebrajiškoji Danieliaus knyga yra trumpesnė ir labiau koncentruota į pranašiškus regėjimus bei istorinius pasakojimus apie Danielių Babilone. Graikiškoji tradicija siekė suteikti tekstui platesnį religinį kontekstą, todėl buvo įtraukti papildomi skyriai, kuriuose atsiranda maldos, išplėsti pasakojimai ir moralinės istorijos. Šie priedai padeda suprasti, kaip ankstyvoji žydų diaspora ir krikščionių bendruomenės interpretavo Danieliaus figūrą ir jo tikėjimo liudijimą.
Priedų struktūra
1. Azarijo malda ir Trys jaunuoliai krosnyje (A priedas) – šiame priede pateikiama Azarijo (Abed Negos) malda ir iškilmingas trijų jaunuolių himnas, giedamas jiems esant įkaitintame ugniakure. Malda išreiškia nuolankumą, tautos atgailą ir pasitikėjimą Dievo teisingumu, o himnas šlovina Dievą kaip visos kūrinijos Viešpatį. Šis priedas suteikia pasakojimui liturginį pobūdį ir parodo, kad Dievo išgelbėjimas yra ne tik stebuklas, bet ir garbinimo akimirka.
2. Zuzanos istorija (B priedas) – ši dalis pasakoja apie dorą moterį Zuzaną, kurią du seniūnai neteisingai apkaltina neištikimybe. Danielius, dar būdamas jaunuolis, išgelbsti ją iš mirties, išaiškindamas melagingus liudijimus. Šis priedas išryškina Danieliaus išmintį, teisingumą ir Dievo įkvėptą gebėjimą atskirti tiesą nuo melo. Zuzanos istorija tapo vienu svarbiausių biblinės moralės pasakojimų apie nekaltumo gynimą ir teisingumo pergalę.
3. Belas ir slibinas (C priedas) – šiame priede pateikiamos dvi pasakojimo dalys, kuriose Danielius demaskuoja Babilono stabmeldystę. Pirmojoje dalyje jis parodo, kad Belas – tariamai gyvas dievas – iš tikrųjų yra negyvas stabmeldystės objektas, o jo „valgiai“ suvalgomi slapta kunigų. Antrojoje dalyje Danielius nugalį gyvą slibiną, parodydamas, kad tikrasis Dievas yra vienas. Šis priedas pabrėžia monoteizmo pergalę prieš pagoniškas religijas ir Danieliaus ištikimybę Dievui net svetimoje kultūroje.
Priedai pabrėžia, kad:
- Dievas išgelbsti teisiuosius net tada, kai jie atrodo pasmerkti.
- Maldos ir ištikimybė Dievui yra tikėjimo pagrindas.
- Teisingumas triumfuoja, kai žmogus pasitiki Dievo išmintimi.
- Tikrasis Dievas yra vienas, o stabmeldystė yra žmogiškas suklydimas.
- Danielius pristatomas kaip Dievo įkvėptas teisingumo gynėjas ir tikėjimo liudytojas.
Ši teologinė perspektyva aiškiai papildo hebrajiškąjį tekstą, kuriame daugiau dėmesio skiriama pranašiškiems regėjimams ir istoriniams epizodams, bet mažiau – liturginėms ir moralinėms scenoms.
Kai kuriuose ankstyvuosiuose krikščionių rankraščiuose Danieliaus priedai buvo skaitomi liturgijoje kaip savarankiški tekstai, ypač Trys jaunuoliai krosnyje, kurie tapo vienu seniausių krikščioniškų himnų pavyzdžių.