Nasenų fragmentas yra vienas iš kelių išlikusių tekstų, siejamų su naasenais – ankstyvąja gnostikų grupe, kurią aprašo Hipolitas (Refutatio omnium haeresium, V knyga). Pats fragmentas nėra savarankiškas kūrinys; tai citata, kurią Hipolitas pateikia kaip pavyzdį, iliustruojantį naasenų kosmologiją ir jų aiškinamą mitą apie sielos kilmę, nuopuolį ir išgelbėjimą. Tekstas greičiausiai buvo paimtas iš platesnio gnostinio himno ar apreiškimo, kurį naasenai naudojo savo mokymuose.
Naassene yra tiksli forma, atitinkanti graikišką pavadinimą Ναασσηνοί. Lietuviškai ji verčiama naasenai, o kilmininkas – naasenų. Kiti pasitaikantys variantai – nasenai, nassenai, naassenai – yra netikslūs arba supaprastinti, bet juos verta paminėti kaip raktinius žodžius, nes žmonės dažnai jų ieško pagal klaidingą rašybą.
Fragmentas perteikia trijų kosminių principų seką: pirmasis yra Nous (Protas), iš kurio kyla Chaosas, o trečioji vieta tenka Sielai. Ši struktūra atspindi gnostinę kosmologiją, kurioje pasaulio tvarka atsiranda iš pirminio proto, o chaosas ir materija yra žemesni, nuo dieviškosios pilnatvės nutolę lygmenys. Siela čia vaizduojama kaip Sofijos atspindys – būtybė, kuri, apsivilkusi elnio pavidalu, paklysta materijos pasaulyje ir patenka į kančios, klaidžiojimo bei nežinojimo būseną. Tai atitinka gnostinį mitą apie Sofijos nuopuolį ir jos įstrigimą žemesniuose eonuose.
Tekste išryškėja sielos būsenų kaita: ji mato šviesą, bet vėl nugrimzta į tamsą; džiaugiasi, bet vėl verkia; yra pasmerkiama ir galiausiai „miršta“, t. y. praranda ryšį su dieviškuoju pasauliu. Šis cikliškas judėjimas tarp šviesos ir tamsos yra būdingas gnostinėms soteriologinėms schemoms, kuriose siela blaškosi tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų pasaulių.
Fragmento pabaigoje pasirodo Jėzus, kuris kreipiasi į Tėvą ir prašo leidimo nusileisti į eonus, kad surastų paklydusią sielą ir atskleistų jai „šventojo kelio paslaptis“, vadinamas Gnoze. Ši scena atspindi gnostinį Jėzaus vaidmenį: jis nėra pirmiausia atpirkėjas per kryžių, bet siųstasis mokytojas, kuris perduoda slaptą pažinimą ir parodo kelią iš materijos labirinto. Jo misija – atskleisti dieviškąsias formas, eonų struktūrą ir išmokyti sielą, kaip sugrįžti į aukštesnįjį pasaulį.
Nasenų fragmentas yra vienas iš nedaugelio tekstinių liudijimų apie šios grupės mitologiją. Jis atskleidžia jų kosmologiją, sielos antropologiją ir Jėzaus funkciją kaip gnostinio mokytojo. Nors pats tekstas išliko tik Hipolito veikale, jis laikomas svarbiu šaltiniu rekonstruojant ankstyvąsias gnostines tradicijas, kurios egzistavo greta ortodoksinės krikščionybės II amžiuje.
Naasenų fragmentas
„Visuotinio gimimo dėsnyje pirmasis gimė Nous (Protas); antrasis buvo Chaosas, pasklidęs iš pirmagimio. Trečiąją [vietą] gavo siela […]
Apsitaisiusi elnio pavidalu, ji [Sofija] yra varginama mirties vergijos.
Tai ji valdo ir regi šviesą, tai vėl nugrimzta į kančią ir verkia.
Tai ji apraudama, tai jos esybė džiūgauja. Tai ji verkia, o galiausiai yra pasmerkiama.
Tai ji pasmerkiama, o galiausiai miršta.
Ir štai ji pasiekia ribą, kur, apsupta blogio, neberanda išeities. Suklaidinta ji įžengė į labirintą.
Tada Jėzus tarė: „Žiūrėk, Tėve, ji klaidžioja žemėje persekiojama blogio. Tolyn nuo tavo dvelksmo (Pneuma) ji eina klystkeliais. Ji bando bėgti nuo kartaus Chaoso ir nežino, kaip ištrūkti. Tad siųsk mane, o Tėve, ir aš, nešinas antspaudu, nusileisiu, klaidžiosiu per visus eonus (Aeons), atskleisiu visas paslaptis. Aš parodysiu dievų pavidalus ir išmokysiu juos šventojo kelio paslapčių, kurį vadinu Gnoze (Gnosis) […]“