Bazilidiečiai (gr. οἱ Βασιλειδιανοί, lot. Basilidiani) – viena ryškiausių ir paslaptingiausių II–IV a. gnostinių mokyklų, kilusi iš Aleksandrijos. Pavadinimas kilo nuo įkūrėjo Bazilido (Βασιλείδης, apie 120–140 m.), kuris, pasak Klemenso Aleksandriečio, buvo Glaukijo, apaštalo Petro mokinio, mokinys. Tai buvo elitinė, slapta bendruomenė – naujokus vertė penkerius metus tylėti prieš priimdami į aukštesnius pažinimo laipsnius.
Bazilidiečių mokymas – viena sudėtingiausių gnostinių sistemų. Jie kalbėjo apie 365 dangus (aeonus), kurių kiekvienas valdo vieną metų dieną. Aukščiausiasis Dievo vardas – Abraxas (ΑΒΡΑΞΑΣ), kurio raidžių skaitmeninė vertė (A=1, B=2, R=100, A=1, X=60, A=1, S=200) lygiai 365. Abraxas vaizduojamas kaip liūto galva, gyvatės kūnas, rankose skydas ir botagas – šis atvaizdas tapo vienu populiariausių antikinių magiškų talismanų.
Jų kosmologija prasideda nuo „Nebūties Dievo“ – nepažinaus, virš visko. Iš jo kyla Nous (Protas), Logos, Sofija ir kitos emanacijos, kol galiausiai žemiausioji Sofija „klystanti“ pagimdo Didįjį Archontą – Demiurgą, kuris sukuria mūsų materialų pasaulį ir skelbia: „Aš esu Dievas, ir nėra kito šalia manęs.“
Žmoniją bazilidiečiai skirstė į tris rūšis:
- Pneumatikoi (dvasiniai) – patys bazilidiečiai, jau gimę išgelbėti.
- Psychikoi (sieliniai) – paprasti krikščionys, gali būti išgelbėti tikėjimu.
- Hylikoi (medžiaginiai) – pasmerkti grįžti į materiją.
Radikaliausia idėja – apie kančią. Bazilidas mokė: „Kūdikis kenčia ne už savo nuodėmes – jis jų dar neturi. Jis kenčia už nuodėmes, padarytas ankstesniame gyvenime. Kančia – ne Dievo pyktis, o gydytojo peilis.“ Taip pirmą kartą krikščioniškoje gnosei atsirado reinkarnacija ir karma.
Kryžių jie laikė iliuzija: „Jėzus nenukryžiavo – vietoj jo nukryžiavo Simoną Kirėnietį. Tikrasis Kristus stovėjo šalia ir juokėsi iš archontų kvailumo.“ Tai grynas doketizmas – Kristus-aeonas niekada nekentėjo kūne.
Bazilidas parašė 24 knygų „Traktatus“ ir savo „Evangeliją“ – viskas sunaikinta, išliko tik citatos pas Ireniejų, Hipolitą ir Klemensą. Jo sūnus Izidorus tęsė mokymą.
Bazilidiečiai buvo maži, slapti ir elitiniai, bet jų įtaka milžiniška: Abraxas talismanai išliko iki viduramžių, idėja apie 365 dangus ir „kančią kaip mokymą“ paveikė vėlesnius gnostikus, manichėjus ir net Origeną. Ortodoksai juos vadino „baisiausia erezija“, bet jų Abraxas – iki šiol vienas paslaptingiausių antikinių simbolių. 365 dangūs, vienas Dievo vardas ir kūdikis, kenčiantis už praeitą gyvenimą – toks buvo Bazilidiečių pasaulis.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Jėzui. Jų filosofijoje Jėzus nepatyrė skausmo ant kryžiaus. Jie skleidė keistą gandą, kad paskutinę akimirką Jėzus susikeitė kūnais su Simonu Kireniečiu. Taigi, ant kryžiaus mirė ne dieviškasis mokytojas, o paprastas žmogus, kol tikrasis Jėzus juokdamasis stebėjo viską iš šalies. Dėl šios priežasties Bažnyčios tėvai juos smarkiai kritikavo.
Jie taip pat garsėjo savo sapnų aiškinimu ir naudojosi slapta astrologija. Bendruomenės nariai nešiojo specialius žiedus su Abraxaso atvaizdu, tikėdami, kad šie papuošalai apsaugo nuo piktųjų dvasių keliaujant per skirtingus dangaus sluoksnius. Šios įdomios tradicijos rodo, kad ankstyvoji krikščionybė buvo be galo įvairi ir pilna netikėtų idėjų.