Auksinis vidurys – tai idėja, kuri gimė dar prieš Horacijų, ir tapo viena svarbiausių Vakarų mąstymo gairių apie žmogaus gyvenimo saiką bei moralinę pusiausvyrą. Pats terminas aurea mediocritas (lot. „auksinis vidurys“) išgarsėjo būtent Horacijaus dėka, nes jis šią mintį išsakė itin poetiškai, tačiau jos šaknys glūdi senovės Graikijoje.
Jau Aristotelis savo „Nikomacho etikoje“ teigė, kad dorybė slypi tarp dviejų kraštutinumų – perteklius ir trūkumas abu yra blogi. Drąsa, pavyzdžiui, yra vidurys tarp bailumo ir kvailo nutrūktgalviškumo; dosnumas – tarp šykštumo ir išlaidumo. Tokia pusiausvyra nėra matematinis vidurkis, o išmintingas santykis su savimi ir aplinka. Aristotelis tai laikė moralinės brandos ženklu – žmogaus, kuris moka valdyti savo troškimus, o ne būti jų vedamas.
Vėliau šią mintį perėmė stoikai, tarp jų ir Seneka, pabrėžę vidinę ramybę, nepriklausomybę nuo išorinių dalykų, atsisakymą kraštutinumų – tiek malonumų vaikymosi, tiek savigraužos. Stoikams svarbu ne kiek turi, o kaip tai priimi. Todėl „vidurio“ idėja virto dvasine laikysena, o ne socialine padėtimi.
Horacijus šią filosofiją pavertė gyvenimo meno poezija. Jis rašė apie žmogų, kuris džiaugiasi savo sodyba, vynu, bičiuliais ir neturi ambicijos tapti nei turtingiausiu, nei galingiausiu. Jo auksinis vidurys – tai harmonija tarp veiklos ir poilsio, tarp miesto ir kaimo, tarp garbės troškimo ir nuošalumo. „Aš džiaugiuosi, kad neturiu rūmų, bet ir nesiskundžiu, kad ne miegu ant šiaudų,“ – tokia būtų jo dvasinė formulė.
Romėnų mąstyme ši mintis tapo moralinio idealizmo pagrindu. Ji reiškė, kad žmogus neturi švaistyti jėgų siekdamas visko, bet ir neturi pasiduoti tingumui. Auksinis vidurys – tai gyvenimas su saiku, be kraštutinumų, be destruktyvios aistros, su pagarba tam, kas duota.
Viduramžiais šią sampratą perėmė ir krikščioniškoji teologija, tik suteikė jai religinį atspalvį – saikas tapo ne vien išminties, bet ir nuolankumo išraiška. Tomas Akvinietis vadino jį „protingumo seserimi“, nes be saiko neįmanoma jokio dorybės kelio.
Moderniais laikais „auksinis vidurys“ išliko aktualus – nuo renesanso humanistų iki šių dienų psichologijos kalbama apie balansą tarp proto ir emocijų, darbo ir poilsio, veiklos ir kontempliacijos.
Tad nors Horacijus šiai idėjai suteikė garsiausią vardą ir poetinį pavidalą, jos esmė gyva daugelyje epochų – tai kvietimas gyventi taip, kad nei perteklius, nei stoka nesunaikintų žmogaus vidinės pusiausvyros.
Citatos
- Auream quisquis mediocritatem diligit, tutus caret obsoleti sordibus tecti, caret invidenda sobrius aula.
(Horatius, Odes II, 10)
„Kas myli auksinį vidurį, gyvena saugiai – jam nekelia rūpesčio apšiuręs stogas, bet ir nepavydi rūmų, spindinčių pertekliumi.“ - Est modus in rebus; sunt certi denique fines, quos ultra citraque nequit consistere rectum.
(Horatius, Satires I, 1, 106–107)
„Yra saikas dalykuose; yra ribos, kurių peržengus nei viena, nei kita pusė nebebus teisinga.“ - Virtus est medium vitiorum et utrimque reductum.
(Horatius, Epistles I, 18, 9)
„Dorybė – tai vidurys tarp ydų, atitrauktas nuo abiejų kraštutinumų.“ - In medio stat virtus.
(sentencija priskiriama Aristoteliui, dažnai vartota romėnų moralistų)
„Dorybė stovi viduryje.“ - Melius est modum servare quam in omni re nimius esse.
(Seneca, De Tranquillitate Animi)
„Geriau laikytis saiko, nei visur būti perdėtai uolus.“ - Ne quid nimis.
(graikiškas užrašas iš Delfų Apolono šventyklos, dažnai cituotas Aristotelio ir Platono)
„Nieko per daug.“
Visi šie posakiai perteikia tą pačią idėją – kad tikra dorybė ir ramybė slypi ne pertekliuje, ne asketizme, o gebėjime rasti pusiausvyrą. Horacijus šią mintį pavertė gyvenimo poezija, Aristotelis – moralės mokslu, o Seneka – dvasinės ramybės praktika.
Tiesa yra kažkur per vidurį
Posakis „Tiesa yra kažkur per vidurį“ tapo šiuolaikiniu auksinio vidurio atspindžiu. Jo esmė – pripažinti, kad gyvenimas ir pasaulis nėra juodai baltas, o tikrovė dažniausiai slypi tarp dviejų kraštutinumų. Ši mintis, nors plačiai paplitusi modernioje kalboje, turi gilias šaknis antikinėje filosofijoje. Dar Aristotelis mokė, kad dorybė glūdi tarp pertekliaus ir trūkumo, o Horacijus rašė apie „auksinį vidurį“, kuris leidžia žmogui gyventi išmintingai ir ramiai.
Vėliau šią nuosaikumo idėją perėmė stoikai, viduramžių mąstytojai ir renesanso humanistai, o XX amžiuje ji atgijo kaip racionalaus požiūrio ženklas – gebėjimas matyti abi puses ir nepasiduoti kraštutinėms nuomonėms. Kai vokiečių žurnalistas Hanns Joachim Friedrichs pasakė frazę „Die Wahrheit liegt irgendwo in der Mitte“ („Tiesa slypi kažkur per vidurį“), ji įgavo naują aktualumą – ne tik moralinę, bet ir pažintinę.